Tačiau iš išorės jų nesimato. Ne tik todėl, kad piktadariams berniūkščiams nekiltų pagundų nuskriausti kates, bet ir todėl, kad Stanislavas negautų baudos už nelegalius statinius. Pasak vyro, net ir padėta dėžė formaliai tokiu laikoma. Tačiau kai ji visa apželdinta, tai jau ne statinys, o krūmas ar gėlynas.
Kaimynai džiaugiasi
„O kur joms dėtis? Rūsiai uždaryti, žiemą nėra kur gyventi. Išeina, kad Lietuva Europos Sąjungoje, o katės – Sovietų Sąjungoje“, - sako Stanislavas.
Iš šalia stovinčių dvylikaaukščių langų atsiveria įspūdingas kiemo vaizdas – vešlių krūmų kupstai, apjuosti oranžinių ir melsvų gėlių eilėmis. Kad tas grožis turi ir kitokią paskirtį, išduoda nebent šalia sukalta tvarkinga dėžutė su smėliu – kačių tualetas.
Dauguma kaimynų, išskyrus vieną kitą viskuo nepatenkintą ir skundus rašančią moteriškę, negali atsidžiaugti. „Anksčiau čia buvo šiukšlynas, rinkdavosi „bomžai“, šlaistydavosi girti, butelių primėtydavo. Baisu praeiti būdavo. O dabar, šito pono dėka, mes negalime atsigrožėti“, - sako pro šalį ėjusi ir pasižiūrėti į kates stabtelėjusi kaimyniniame name gyvenanti moteris.
Stanislavas ne tik Viršuliškių benamius iš kiemo išgyvendino ir gėlių prisodino. Jis reguliariai kieme šienauja žolę – ne tik dėl grožio, bet ir dėl globojamų kačių sveikatos, kad aukštoje žolėje nesiveistų erkės. Nuo parazitų gintis padeda ir ant sprando katėms reguliariai sulašinami medikamentai. Šeria visada toje pačioje vietoje, nepalieka maisto likučių, tiktai indelius su vandeniu, tad ir musės nesiveisia.
Visos Stanislavo katės – jų „ūkyje“ šiuo metu 21 – kastruotos ir sterilizuotos, kad nesidaugintų. Taip pat pažymėtos, nukerpant ausies galiuką, kad jų negaudytų „Grinda“. Per ketverius metus vilnietis iš viso sugaudė ir sterilizavo 67 kates – ne tik savo „ūkio“, bet ir aplinkinių kiemų. Anksčiau už šią procedūrą mokėdavo pats, o dabar jam padeda tai atlikti gyvūnų globos organizacija „Pifas“. „Jie duoda man narvus, aš jas gaudau ir vežu į veterinarijos įstaigas“, - pasakoja Stanislavas.
Kitos organizacijos padeda dėl vaistų, kartais duoda konservų, sauso maisto. Maisto kartais padovanoja geri žmonės, bet daugiausia tenka pirkti pačiam, iš savo neįgalumo pensijos – tai kas mėnesį atsieina apie 200 litų. Stanislavas labai laukia bet kokios paramos savo globotinėms, nes vienam išlaikyti visą „ūkį“ nelengva.
Gauja gina teritoriją
„Saturna, Taisonas, Miška, Bagira...“ - vardija Stanislavas, atskirdamas, regis, viena nuo kitos niekuo nesiskiriančias visiškai juodas kates. Kurias sunku atskirti pagal išvaizdą, sakosi atskiriantis pagal elgesį.
Pati seniausia katė, kuri greičiausiai yra daugumos Stanislavo globojamų kačių motina, – Mamytė. O gaujos lyderis – rainis, vardu Vasia. „Gulk“, - paliepia Vasiai Stanislavas, ir Vasia apvirsta ant nugaros.
Stanislavo katės svetimų nepriima ir aršiai gina savo teritoriją nuo įsibrovėlių. Net ir norėdamas, jis negalėtų priimti į savo kiemą globoti dar vienos katės – gauja ją išvytų.
Tiesa, vienas naujokas, kurį Stanislavas dar visai mažylį pakėlė nuo asfalto, kad mašinos nesuvažinėtų, visgi buvo priimtas – tai įvyko prieš trejus metus. Globėjas galvoja, kad katės priėmė naujoką galbūt dėl to, kad jis buvo mažas – daugiau mažų kačiukų teritorijoje, kur visos katės sterilizuotos ir kastruotos, nebuvo.
Juodos katės, šikšnosparniai ir varnos
Rūpintis benamėmis savo kiemo katėmis Stanislavas pradėjo prieš ketverius metus, nors apskritai kates myli visą gyvenimą. Bet ypatingą ryšį su katėmis pajutęs po išgyventos klinikinės mirties. Stanislavas pasakoja, kad tada susapnavo trikampį, kurio kampuose tupi trys katės. „Ar Dievas mane išgelbėjo, ar gydytojai, ar katės – nežinau“, - sako stuburo traumą patyręs vyras.
Kad dauguma jo globojamų kačių – juodos spalvos, Stanislavas nesureikšmina. „Jos suteikia gerą energiją“, - sako jis, šaipydamasis iš prietarų, kad juodos katės neša nelaimę.
Savo globotinėms Stanislavas yra rezervavęs vietą savivaldybės įsteigtose gyvūnų kapinėse netoli Lentvario. Bet kol kas ten palaidota tik pora kačių – ne savų. Jo paties katės sveikos ir iškeliauti į anapusybę nesiruošia.
„Aš joms kalbu užkalbėjimus, skaitau maldas. Krūmus šlakstau švęstu vandeniu per pilnatį. Ir katės gyvena“, - sako Stanislavas ir užtikrina, kad kalba rimtai. Jeigu prie kačių, kurių dauguma juodos, pridėsime aplinkybę, kad viename jo buto balkone šią vasarą buvo apsigyvenę šikšnosparniai, o kitame – varnos, gausime gana išsamų stereotipišką raganiaus paveikslą.
Stanislavas ir pats neslepia, kad kartais sugeba nuspėti ateitį – bendrauti su kosmosu, esą, jam padeda tos pačios katės. „Sirijoje karo nebus“, - užtikrina Stanislavas. Po pokalbio su juo antradienį sugrįžusi į redakciją sužinau, kad Sirija sutiko su Rusijos siūlymu perduoti savo cheminio ginklo atsargas tarptautinei kontrolei.
Kas galėtų padėti Stanislavo katėms (visų pirma maistu) – kviečiame kreiptis telefonu 867645988.
