Kai įstojau į kolegiją, man reikėjo hobio, kuris atitrauktų nuo kultūrinio šoko palikus gimtąsias betonines džiungles. Nusprendžiau dirbti su gyvūnais ir savanoriauti vietos prieglaudoje. Pradėjau su laukiniais gyvūnais ir ropliais, kol vieną dieną sutikau šunų globėjus. Tada pradėjau dirbti su šiais gyvūnais.
Dabar turiu du sūnus – Isaiah ir Charlesą. Abiem diagnozuotas Aspergerio sindromas, vadinasi, jie turi bėdų dėl socialinio elgesio. Charlesas turėjo daugybę elgesio problemų, įskaitant impulsinius kontrolės sutrikimus, o Isaiah jau pradėjo regresuoti. Jis buvo pašalintas iš klasės ir priskirtas prie specialiųjų poreikių turinčių vaikų. Isaiah nustojo pažinti raides, skaičius ir spalvas. Dėl vaikų gerovės ir jiems reikalingos priežiūros teko mesti darbą. Pateikiau prašymą stoti į policijos akademiją.
Visuomet norėjau, kad mano vaikai turėtų šunį, tačiau nežinojau, kaip tai paveiks jų asmenybes. Man taip atrodė, kol mūsų namuose neatsirado Bosier.
Pitbulis, vardu Bosier
Bosier – raudonanosis pitbulterjeras, beplaukis ir opėtas rastas šalia greitkelio Teksase. Kai sutikau šį šunį, kailis buvo kaip tik bepradedąs ataugti. Po savaitėlės tarp mūsų jau užsimezgė ryšys. Nors paprastai vengiau pitbulterjerų, šio visai nebijojau, nes pamačiau šunį, kuris meilinosi visiems aplinkiniams.
Parsivedžiau Bosier namo laikinai pagloboti, ir berniukai, atrodo, juo susidomėjo. Po kelių savaičių pastebėjau, kad, priešingai nei buvo su kitais šunimis, šį berniukai pamėgo. Grįžę namo jie sulipdavo į Bosier narvą ir čia visi trys snausdavo arba žiūrėdavo animacinius filmukus. Šuo taip pat pasitaisė – beveik po metų gydymo jo kailis ataugo.
Kartą paklausiau savo pirmagimio, kodėl jis taip suartėjo su šiuo šunimi. Jis atsakė: „Bosier žino, kaip jaučiasi tas, kurį visi laiko kitokiu. Žmonės mus vertina blogai, o jis supranta, koks tai jausmas.“ Buvau priblokšta. Nuo tos akimirkos nusprendžiau globoti pitbulterjerus.
Kitas šuo buvo Kisses su devyniais ligotais jaunikliais. Po trijų mėnesių įkūrėme pitbulterjerų prieglaudą „Brooklyn’s Home for Unwanted Bullies“.
Laiminga pabaiga
Tai įvyko beveik prieš aštuonerius metus. Nuo tada išgelbėjome jau apie 250 šunų. Dabar Charlesas mokosi vidurinėje mokykloje, o Isaiah pradeda lankyti pradinės mokyklos vyresnes klases. Charlesas dainuoja chore, o Isaiah, kuris kažkada buvo pamiršęs skaityti ir klykdavo, kai jį paliesdavai, yra trimitininkas.
Berniukai, kažkada negalėję pakęsti prisilietimo, grįžę namo pasakoja apie savo dieną. Niekas nepatikėtų, kad tai tie patys vaikai, kurie mesdavo maistą vien pagalvoję, kad reikės į mokyklą, arba verkdavo, kai tekdavo kirptis plaukus.
Manau, mano sūnūs taip toli pažengė todėl, kad turėjo galimybę bendrauti su pitbulterjerais, kurie žino, kaip jautiesi, kai tave skriaudžia ar laiko kitokiu. Berniukai eidavo su šunimis pasivaikščioti ir žaisdavo su jais, tai tikrai padėjo jų socializacijai.
Esu dėkinga už jų pažangą pitbulterjerui Bosier, kuris pateko į nuostabią šeimą ir gyveno ilgai bei laimingai.
Pagal fidofriendly.com parengė Ugnė Nedzinskaitė
