Ne, ne iš prieglaudos jį pasiėmiau. Mes kartu su viena savanore važiavome pamaitinti amžiną atilsį Irenos prižiūrėtus vilkus ir staiga pasirodė jis! Mažas juodas taškiukas judėjo gatve, o man kažkas viduj pasakė: „Stok!“.
Sulysęs šunelis iš kart užsiropštė man ant kelių ir šiltai iškeliavo pas mane namo. Šuo buvo su antkakliu, todėl ieškojau jo šeimininkų ir sužinojau, kad jis buvo likimo nuskriaustas ne kartą.
Sanitarinė tarnyba jį sugavo lauke ir padovanojo žmonėms, kurie, kaip vėliau paaiškėjo, jį išmetė į gatvę, nes persikraustė gyventi į užsienį. Taigi Tobis pusę metų klaidžiojo kiemuose, kol sutiko mane. Pačioje pradžioje bandžiau jį padovanoti kitiems, nes žinojau, kad mama neleis Tobio pasilikti. Vis dėlto giliai širdy kažkas kuždėjo, kad tai mano šuo, todėl visiems susidomėjusiems šiuo šuneliu, su nusivylimu, pasakydavau: „Ne, aš jį pasilieku".
Skelbimas dar kurį laiką buvo aktyvus, o aš pati netikėjau savo žodžiais. Tačiau atėjo diena, kai užtikrintai pakeičiau jo statusą internete į „pasilieku sau“. Ir žinot, jis ne toks, kokio norėjau – mažas, trumpaplaukis, bet aš dabar Tobio nekeisčiau į nieką. Į mano gyvenimą jis įnešė daug gėrio ir visos sudraskytos kojinės ar išverstos gėlės yra niekis, palyginus su meile ir prisirišimu, kurį gaunu. Esu labai laiminga, kad įveikiau sunkumus ir negavau šuns, kada jo norėjau, nes dabar labiau tai vertinu.
