Net man, visko mačiusiai žurnalistei, būna sunku, kai tenka konstatuoti, jog žmonių žiaurumas kartais pralenkia agresyviausių gyvūnų žiaurumą, o apsiginti nuo žmogaus gyvūnai turi labai mažai galimybių.
Šiandien vokiečių aviganio mišrūnas, kurį jį išgelbėję geradariai pavadino Šansu, gydosi žaizdas VšĮ „Lesė“ prieglaudoje. Ten pateko neiškart, kai buvo pastebėtas: kas turi gelbėti tokius gyvūnus, o vėliau – kaip tai padaryti, aiškintasi ne vieną dieną, mat savanoriams suorganizavus pagalbą, šuo dingo.
Vaizdas sukrėtė
Vaidotuose būstą besinuomojančią ir laisvu nuo darbo metu savanoriaujančią Astą Mikalonytę Kurapkienę liepos 29-osios rytą prižadino širdį veriantis kauksmas. „Buvo 6 val. ryto, po mūsų namo balkonais pamačiau ne savo balsu kaukiantį didelį šunį, kuris atrodė ką tik sužalotas: jis buvo be dalies užpakalinės kojos, žaizda kraujavo“, – pasakojo moteris.
Nežinodama, kaip galėtų padėti dideliam, vokiečių aviganio dydžio šuniui be kitų paramos, moteris vos sulaukė, kol darbą pradės įvairios institucijos ir 7 val. pradėjo skambučių maratoną. Prisipažįsta, kad norėjo, jog kas nors padėtų gyvūną sugauti, nugabenti pas veterinarus, kurie įvertintų jo būklę ir spręstų, gelbėti ar nutraukti jo kančias eutanazuojant. Moteris gyvena viena ir pati nevairuoja. „Pirmiausia paskambinau į „Grindą“. Malonaus balso moteris paaiškino, kad jie nevažiuos, nes Vaidotai yra rajonas ir „Grindai“ aptarnauti šią teritoriją nepriklauso. Tada paskambinau 112 pagalbos numeriu prašiau sujungti su policija.
Su policija manęs nieks nejungė, atsiliepęs vaikinas man aiškino, kad tai ne policijos darbas, todėl jis ieškojo prieglaudų numerių. Aš jam bandžiau paaiškinti, kad pažįstu visų trijų pagrindinių prieglaudų („Lesė“, „SOS-gyvūnai“, „Rainiukas“) vadoves ir tikrai žinau, kad prieglaudos tokiu metu man padėti negalės, nes neturi transporto ir žmonių. Tada pati skambinau į policiją kažkokiu internete surastu numeriu. Mane nukreipė į rajono policiją. Rajono policija nukreipė į Pagirių seniūniją, jau nebepamenu, kaip tiksliai ji vadinasi.
Buvau ištikta streso ir apimta nevilties jausmo. Atsiliepusi moteris, atrodo, supyko vien dėl mano skambučio ir griežtu balsu pareiškė, kad iš ryto jai dėl tokių niekų neskambinėčiau, nes jie neturi nei kuro, nei transporto, nei galimybių man padėti. Artinosi mano darbo valandos, reikėjo skubėti į autobusą. Apsiverkiau ir išvažiavau. Pro autobuso langą vis dar mačiau tą vargšą gyvūną“, – savo išgyvenimais pasidalino Asta.
Savanorių prisišaukė per feisbuką
Atvykusi į darbą, Asta socialiniame tinkle paskelbė apie sunkiai sužalotą mirštantį šunį ir prašė neabejingų žmonių padėti jį surasti ir gelbėti. Ji negalėjo palikti darbo vietos. Moteris pati nustebo, patyrusi, kiek daug neabejingų žmonių atsiliepė. Skambino siūlydami padėti transportu, ieškoti. Asta paskambino pažįstamų prieglaudų vadovėms. Jai pažadėjo padėti. Per pietų pertrauką moteris su VšĮ „Lesė“ savanoriu Maksimu lėkė į Vaidotus ieškoti šuns, bet jo jau nebuvo. Prie gelbėtojų prisijungė veterinarė iš Rudaminos vardu Ana. Ji pati, kažkaip sužinojusi apie šią istoriją, pasisiūlė padėti. Tačiau šuns toje vietoje, kur jį paliko rytą, nebebuvo.
Moteris džiaugiasi, kad į pagalbos šauksmą, priešingai nei institucijos, atsiliepė daugybė neabejingų žmonių. Daugelis norėjo padėti, tačiau šuo buvo dingęs. Ieškojo jo ir vakare po darbo, bet veltui.
Vaidotiškė nenuleido rankų: atspausdino ir visoje gyvenvietėje iškabino daugybę skelbimų. „Po to šio šuns nemačiau daugiau nei dvi savaites ir maniau, kad jo jau ir gyvo nėra, tačiau savaitgalį man paskambino maloni ponia iš Vaidotų ir pasakė, kur galėčiau jį rasti. Tik taip suradau gyvūną, jis buvo dar baisesnės būklės nei anksčiau, ir vėl užvirė košė: vėl dvi dienas teko derinti, prašyti, organizuoti, kad tik gelbėjimo operacija pavyktų ir visi reikiamu laiku būtų reikiamoje vietoje“, – jaudinimosi neslepia Šanso gelbėtoja.
Keturkojį rado vos gyvą
Paaiškėjo, kad šuo priklausė moteriai, neturinčiai nei namų, nei paso. Jis buvo vienintelis jos draugas. Kai graži vokiečių aviganių veislės kalė atsivedė neplanuotų šuniukų, šeimininkai visus sunaikino, o šį vieną išprašė jai padovanoti benamė. Sakė, kad tai jos vienintelis draugas ir turtas. Kur glausdavosi moteris, ten keliaudavo ir jos šuo. Moteris sutiko į sutartą vietą atvesti šunį savanoriams, kad šie jį išgydytų.
„Ji tokia pat vargšė, kaip ir jos šuo“, – sakė Asta, prašydama nepasmerkti benamės, kuri ne tik veterinarams pinigų, bet ir sau maistui dažnai nesukrapšto. Kartais žmonės ją pastebėdavo miegančią ant suoliukų ar renkančią maistą konteineriuose. Dažnai Šanso šeimininkę vietiniai gyventojai, panašūs į ją varguoliai, priglausdavo po savo stogu. Tose lūšnelėse su šeimininke gyvendavo ir Šansas.
Paimti Šansą ir nugabenti į veterinarijos kliniką Astai padėjo mergina, vardu Julija. Asta labai prašė paminėti bent geradarių vardus, nors yra įsitikinusi, kad visi atskubėjo ne sau reklamos darytis. „Julija, labai šauni mergina, nepagailėjusi savo automobilio, degalų ir laiko, nes atvykti reikėjo 7 val. ryto, uždėjo šuniui pavadėlį ir antsnukį. Šuo nelabai ir priešinosi, tarsi suprasdamas, kad norime padėti, – apie Šanso gelbėjimą pasakojo pašnekovė. – Šuo puvo gyvas, nuo jo sklido baisus dvokas, kojos liekana kraujavo. Manau, kad po traumos išorėje likęs plikas kaulas, tai yra kailiu nepridengtas sąnarys, visur kliūdavo ir šuo vis iš naujo susižalodavo. Žaizdota buvo ir nugara prie uodegos, vėliau paaiškėjo, kad žaizdų (greičiausiai, atsiradusių užpuolus kitiems šunims) buvo ir ant šuns kaklo. Žaizdos pūliavo“, – taip, pasak gelbėtojos, atrodė gyvūnas. Julijos atvežta mėsa jo nesudomino, nors dėl bado jis atrodė išsekęs.
Mėsą savanoriai atidavė tame pat kaime gyvenančiai Šanso mamai, kuri ją surijo su visu polietileniniu maišeliu, mat buvo neseniai ir vėl atsivedusi šuniukų ir labai alkana. Asta dėkoja ir Jakovo veterinarijos ceentrui, mat šio gydytojai, dar neprasidėjus darbo valandoms, sutiko priimti ir apžiūrėti gyvūną, o vėliau jis buvo paliktas stebėti ir gydyti. „Prie klinikos buvo ryte apie pusę aštuonių, o klinika dirba tik nuo 9 val. Bet pats Jakovas Šengaut mus priėmė, sužinojęs, kad tai ekstra atvejis“. Asta apgailestauja negalėjusi išvardinti visų geradarių, kurie skambino, rūpinosi, padėjo. Be žmonių paramos Šansas jau būtų žuvęs.
Mes aplankėme Šansą Jakovo veterinarijos centre, kai jis budo po operacijos. Šiame centre mums patvirtino, kad šuniui grėsė žūti, nes buvo prasidėjusi gangrena, kojos likutis supūliavęs, todėl teko amputuoti visą` galūnę. Buvo sutvarkytos ant kūno prie uodegos buvusios žaizdos, paskirtas gydymas. Šansą gydęs veterinaras patvirtino, kad šuns uodega buvo amputuota arba labai nevykusios kvalifikacijos mediko, arba nukirsta. Gydyklose taip uodegos netrumpinamos. Koja nutraukta įvykus nežinomo pobūdžio traumai, šuo kurį laiką turėjo tik šlaunikaulį, kurio galas kyšojo išorėje, nepridengtas oda ir kailiu. Pastaruoju metu šis senesnis sužalojimas atsinaujinęs, galbūt todėl, kad kaulas kliūdavo už įvairių daiktų, išplitusi infekcija. Tai patvirtintų Vaidotuose išgirstą versiją, kad Šansas per gyvenimą patyrė ne vieną kankinimą.
Bijo jaunimo keršto
Vaidotuose išsiaiškinti Šanso istoriją buvo sunku: daug žmonių bijo tam tikros dalies vietos jaunimo. Todėl papasakoti apie šuns kankinimus ryžosi nedaugelis, o ir tai prašė neminėti pavardžių, nes jiems „čia reikės gyventi ir sutemus pro miškelį vaikščioti iš stotelės namo“. Šuns kankintojų keršto bijo ir Asta, todėl iš pradžių buvo atsisakiusi bendrauti spaudai. Sakė, kad gyvena viena ir nenori, kad būtų atkeršyta jai ar jos pačios augintiniams. Ponia Asta tvirtino, kad savo pavardę leido skelbti tik todėl, kad „kažkas juk turi tai daryti, tai yra, kalbėti apie beribį paauglių žiaurumą, apie kankinamus ir niekam nerūpinčius gyvūnus, o taip pat kažkas turi padėkoti gelbėtojams“.
Šanso istoriją teko po kruopelę rinktis man pačiai. Šuniui šiuo metu trys ar keturi metai. Tam tikra vietos jaunimo grupelė, kuriuos mano pašnekovai tiesiog pavadino „paaugliais“, tyčiodamiesi iš varguolės Šanso šeimininkės, neretai užpuldavo ir jos šunį. Tvirtinama, kad uodegą jam nukirto, kai dar buvo kelių mėnesių šuniukas. Šiaip. Dėl pramogos. Kai Šansui buvo maždaug pusantrų metų, jis esą buvęs paauglių sugautas ir už kojos pakabintas ant medžio.
Manoma, kad bandydamas išsilaisvinti neteko dalies kojos. Sklido gandai, kad šuniui yra kliuvę sieros ar kitokios rūgšties – jo kailis prie uodegos praplikęs, buvo žaizdotas, tačiau pastaruoju metu, prieš šuniui patenkant pas veterinarus, šeimininkė ir jos pažįstami dar bandė gyvūnui padėti, žaizdas laistydami vandenilio peroksidu ir praplaudami ramunėlių nuoviru, tad bent jau ant nugaros buvusios žaizdos užsitraukusios.
Reikalinga parama
Šuns gydymas, kaip mus informavo Jakovo veterinarijos centre, truks ilgai, išsekusiam gyvūnui reikalingas geras pašaras. Vėliau, jam pasveikus, beliks tikėtis, kad atsiras geraširdis žmogus ar šeima, kurie jį tokį, bekojį, tačiau dar tikintį žmonėmis, ryžtųsi priglausti. Gelbėjimo operacijoje dalyvavusi ir dabar Šansu besirūpinanti VšĮ „Lesė“ savanorė Lina Miknevičiūtė papasakojo, jog, nors po operacijos praėjo tik dvi dienos, žaizda gyja gerai. Šansas pratinasi prie naujo vardo, mėgina iš naujo patikėti žmonėmis.
„Bendraudama su juo pajutau, kad šis šuo nori meilės, švelnumo, žaisti, yra labai draugiškas, tačiau prie glostymo jam dar teks pratintis. Kas žino, ko jis daugiau patirdavo: švelnumo ar žmonių žiaurumo? Kai žaidėme pivelėje, jis atsipalaidavo ir taip džiaugėsi mano buvimu šalia bei glamonėmis, tačiau pajutau, kaip staiga vėl sunerimo. Nežinia, kiek laiko reikės, kad vėl tikėtų žmonėmis. Tačiau matau didelę pažangą, jis labai stengiasi“, – pasakojo Lina.
Ėsti Šansas dažniausiai išdrįsta tik naktį, kai prieglaudoje viskas nurimsta. Tada ištuština savo indelį. Tai gali būti šuns, kuriam visą gyvenimą teko kovoti už būvį tarp kitų gatvės šunų, įprotis. Silpnesni šunys nedrįsta liesti pašaro, kol nepasisotina stipriausieji. Tik likęs vienas, kai nutyla prieglaudos šurmulys, išsiskirsto savanoriai, keturkojis išdrįsta ėsti. Tačiau „Lesės“ savanoriai tiki, kad baimės greit praeis.
Galinčius ir norinčius paaukoti VšĮ „Lesė“ savanoriai prašo pervesti pinigų į „Lesės“ sąskaitą paskirties eilutėje įrašant žodį „Šansui“.
Banko A/S: Gavėjas: VšĮ Lesė. Įmonės kodas: 300709225 IBAN: LT64 7044 0600 0597 6183 (SEB bankas, SWIFT: CBVILT2X)
