Galvojau, kad nesvarbu. Nes tikėjau, kad jeigu mane myli mama, reiškia gali pamilti ir tie, po kurių kojomis gimiau.
Ir tikėjau, kad kažkam aš slapta šiek tiek rūpiu, nes mano mamai vis atnešdavo pavalgyti. Ir tikėjau, kad nei pilka žemė, nei šiukšlės ant jos, nei lietūs- niekas nepaslėps manęs ir vieną dieną Jūs mane pamatysite!
Ir ta diena atėjo, ačiū! Aš taip jos laukiau! Prisipažinsiu, kadangi jūsų nepažįstu, šiek tiek bijojau, kad galit ir nuskriausti, todėl dažniausiai prabėgdavau pro jus greit, kaip mažas vaiduokliukas, bet stengdavausi kuo grakščiau, kad vėjyje kedentųsi baltas kailiukas.
Ir kartais stabtelėdavau, kad įsitikinčiau, jog tikrai į mane žiūrite, o jūs žiūrėdavot ir šypsodavotės, manau, sakydavot“ „Ach, koks angeliukas, kaip nusileidęs iš dangaus! O kokios žydros jo akytės!“
Buvo. Viskas buvo, ir viskas keitėsi. Žavėdavotės per atstumą.
Pasijutau blogai, ir nežinau, ar rudeninis liūdesys, ar šaltis, lietūs, ašaros. Pradėjau vis blogiau matyti. Ir kai matydavau, žiūrėjot vis liūdniau, su išgąsčiu, lyg būčiau pasikeitęs.
Bet ta diena atėjo! Dabar tikrai jau pastebėjot – ačiū! Kažkas įkėlė į dėžutę, man buvo taip baisu, bet raminau save, kad neša į namus, kad viskas bus gerai, kad aš laimingas.
Kai mane atnešė į kliniką, supratau, kad reikalai prasti. Girdžiu: „Kačiukas be vienos akies, kita galbūt dar liks, bet niekada nebus graži, matys turbūt prastai. Reikia gydymo, šilumos. Gal išgyvens“.
O tie, kurie nešė, greitai nusprendė, kad bus geriau, jeigu manęs neliks. Nes aš tik rūpestis. Nes jau nebegražus, ir be vienos akies visai nemielas.
Nebe sniegelis, ne debesėlis, ir ne angelėlis. O viso labo sprindžio dydžio, didelis rūpestis, kuris nedžiugina. O aš net nespėjau atsisveikinti su mama, pradėjau verkti.
Kai išgirdau griežtą „ne!“, negalvojau, kad šitas žodis gali būti toks geras ir gražus, nes dažniausiai „ne!“ girdėdavau, kai mamos šaukdavo savo vaikams, kurie norėdavo mane paglostyti.
O dabar girdėjau: „Ne! Jis nusipelnė likti gyvas. Jis nusipelnė būti gydomas. Ne, jo negalima sunaikinti! Jis keliauja į „Naminukų“ globą“.
Ir štai aš čia, ir nežinau kas bus toliau, bet manimi žadėjo pasirūpinti, ir pabandyt mane išsaugoti, ir sakė, kad viskas bus gerai, kad pasistengsim – aš ir jie. O gal ir jūs? Ir mes visi kartu?
Žinau, kad laukia ilgas kelias, ir nemalonios procedūros, gydymas, bet noriu viską išgyventi, nes širdimi jaučiu, kad gali viskas būti gerai!
Ar man padėsite? Aš – Skubis. Skubu pradėti gydytis!
Jei norite mane palaikyti, paaukoti galite į „Naminukų“ sąskaitą, mokėjimo paskirtyje nurodant „Skubi, pasveik!“: VšĮ „Naminukai“, Kodas: 302712405, A/S: LT 55 7300 0101 3031 2940 („Swedbank“).
Liksiu dėkingas jums visą gyvenimą, ir pažadu papasakoti kaip man sekasi! Taip pat priimsiu visą jūsų gerą energiją ir palaikymo žodžius.
Pasiteirauti apie mano sveikatą galite 8 648 30077 („Naminukai“, Vilnius).
