Persikėlusi į naują būstą ilgai sau vietos neradau, nes pirmasis šuo liko mamai, o katės man buvo per mažai.
Tada po kelių mėnesių zyzimo ir rimtų pokalbių su Edmundu išsiprašiau, kad leistų laikinai globoti specialių poreikių šunelius iš prieglaudos. Jau globojant pirmąją globotinę pradėjau girdėti iš jo pusės tokias frazes: „O gal pasiliekame?“.
Tačiau jaučiau, kad tai nebuvo mano šuo ir socializuotą kalytę padovanojau.
Tada parsivežėme avarijoje stipriai sužeistą, kaip vėliau sužinojome, grynakraujį laikos patiną. Porą savaičių juo rūpinomės, nešiojome laiptais, bet teko skirtis, nes atsirado tikrieji šeimininkai.
Tarpai tarp globotinių pagal mūsų sutarimą buvo ilgi, po 1,5 mėn. Man jie buvo per ilgi gyventi be šuns.
Tad vieną dieną dėjau naujus į mūsų prieglaudą atkeliavusių gyvūnų skelbimus į prieglaudos svetainę. Ir lyg tarp kitko parodžiau vienos skirtingų akių, į meškutę panašios kalytės nuotrauką Edmundui. Žinojau, kad jam patinka tokie į vilkus panašūs šunys.
Ir pradžių jis nesureagavo, bet man užklausus atkreipė daugiau dėmesio ir taip sutarėme, kad, tada dar Uni, pas mus atkeliaus pradžiai į laikiną globą, o paskui žiūrėsime.
Galėjome ją pasiimti tik po savaitės, tad prieš tai nuvykau jos pasižiūrėti ir pabendrauti viena.
Prisipažinsiu, vaizdas nenudžiugino ir vos ją atpažinau tarp visų šunų. Jei ne kailio kupeta, tai ji būtų buvusi tik oda aptraukti griaučiai.
Matėsi, kad iki prieglaudos jos gyvenimas buvo ne iš lengviausių, nes ją rado kažkur Prienuose, prie plento ir miško esančioje degalinėje.
Ir žiūrėjo ji iš pradžių į mane kreivokai, iš padilbų. Bet paskui supratome, kad ji labai apgaulingos išvaizdos – sudaro rimto šuns įvaizdį, bet iš tikro yra tikra padraika.
Buvo sutarta, kad ją pasiimsime grįždami iš kelionės po Latviją.
Kelionė užsitęsė iki nakties, tad 2 val. nakties tamsoje teko brautis į prieglaudos aikštelę Kaune, sukelti kitiems šunims ir Uni didelį sąmyšį ir važiuoti atgal į Vilnių jau su nauja drauge.
Katė nebuvo labai patenkinta nauja sugyventine, bet jau susitaikė su savo likimu ankstesnių pas mus viešėjusių globotinių viešnagių metu.
Kalytei, dabar jau pavadintai Betsi, reikėjo paaiškinti bendravimo su kate taisykles, nes kokias dvi savaites katė šaukdavosi žmonių pagalbos vos tik prie jos prisiartindavo šuo.
Dabar jos jau jos atrodo gentainės ir draugės. Kartu ateina grietinės palaižyti, viena miega su mumis lovoje, kita šalia lovos, kartu važiuoja mašina, kartu žiūri pro balkoną.
Atkeliavusi pas mus Betsi kelias dienas negalėjo ramiai pailsėti, nes tik mums pakilus kur nors eiti ir ką nors daryti ji eidavo paskui ir visur dalyvaudavo, nenorėdavo pasilikti viena.
Tik po poros dienų ji nusiramino ir apsiprato, suprato, kaip smagu yra gauti dėmesio, įvaldė metodus, kaip jo gauti. Mes manome, kad mums negalėjo labiau pasisekti renkantis šunį.
Kai mus gatvėje pakalbina nepažįstamieji klausdami, kokia čia veislė, mes atsakome, kad mišrūnas, bet nepamirštame juokais pridurti, kad mišrūnas haskio akimis, laikos uodega, malamuto ausimis, o charakteris kaip nei vieno iš jų.
Betsi namuose absoliučiai rami, nėra įkyri. Tačiau ji labai gudri ir to negalima pamiršti, nes taip jau yra ne sykį dingusi džiovinama duona, mėsa nuo spintelės, pyragas nuo stalo ir pabėgta pro skylę tvoroje.
Vaikščioti lauke su ja vienas malonumas – ji nesitampo, pasakius sustoja, niekur neskuba, žiūri, ką daro kiti.
Sutikusi kitus šunis ji elgiasi trejopai, priklausomai nuo sutiktojo: ima cypauti, norėdama pabendrauti, ramiai nueina šalin ar pradeda pykti, nes ant jos pyksta kitas. Ties tuo dar mėginsime padirbėti ją labiau socializuodami.
Galėtum pagalvoti, kad haskio ir laikos bruožų turintis šuo bus labai energingas ir veržlus, tačiau man sugalvojus, kad Betsei visai turėtų patikti bėgioti, teko nusivilti.
Mergina turėjo savo pakankamai lėtą ritmą ir visiškai nerodė susidomėjimo su juo skirtis. Dėl to teko galvoti, kad gal ji kuo serga ir negali bėgioti ar ilgiau išlikti aktyvi, tačiau po atliktų tyrimų veterinarė patikino, kad jai nieko blogo nėra, ji tiesiog tokia… flegmatikė.
Tai štai ir gyvename jau trečias mėnuo trys mergaitės ir vienas berniukas.
Girdėjome daug ko: „dideliam šuniui bute ne vieta“, „o pasirodo ir prieglaudose būna gražių šunų“, „kam jums tas šuo, negalėsite keliauti ir elgtis nevaržomai“, „ imti jau suaugusį šunį rizikinga, geriau užsiauginti nuo mažumės“.
Išgirdę visa tai tik mandagiai nusišypsome ir žinodami, kad tai netiesa, nueiname šalin. Iš patirties žinau, kad tokiomis temomis ginčytis beprasmiška.
Nei minutės nesigailėjome paėmę Betsi, o Betsi mus lepina savo buvimu šalia, švelnumu, meilumu ir paklusnumu.
Net ir katė jau susitaikė su visais gyvenimiškais pokyčiais ir, atrodo, kartais pradeda jais mėgautis.
