Mano mama man pasakojo, kad man prieš gimstant, ji gavo šuniuką, vardu Tipa. Aš su ja užaugau, susidraugavau ir tik netekusi jos supratau, kad kito tokio šuns per visą gyvenimą nebeturėsiu.
Pamenu, kad dar vaikystės metu Tipos netekau Kūčių naktį. Sandėlyje, kur buvo įrengta būda, nelaimingo atsitikimo metu naktį šunelis neteko gyvybės. Kai tėvai man ją ryte parodė, aš labai nuliūdau. Nuo to laiko Kūčios man nebėra tokios stebuklingos, kokios buvo iki tol.
Ir nuo šio įvykio prasidėjo mano visų kitų liūdnų patirčių istorija.
Kai gulėjau sanatorijoje, mano brolis išgelbėjo šuniuką. Ji buvo panaši į juodą Labradoro retriverį. Ją pavadinome Ledi. Vėliau ji susilaukė vados, joje buvo penki ar šeši šuniukai. Norėjau pasilikti vieną juodą mažylį ir net buvau išrinkusi jam vardą Lu (kaip iš filmo „Katės ir šunys“), tačiau naktį jis kažkuo paspringo ir nugaišo.
Todėl mama leido man pasilikti kitą šuniuką. Aš išsirinkau kalytę, bet mama leido pasilikti tik patinėlį, tačiau po ilgų prašymų aš išsikovojau ją. Ir vėl norėjau duoti jai vardą Lu. Tačiau mama prie mano išrinkto vardo pridėdavo „ja'', todėl šuniuko vardas tapo Luja.
Po kiek laiko mano brolis į namus parsivedė dar vieną šuniuką, vardu Lakis. Luja su Lakiu labai buvo susidraugavo.
Deja, bet dėl neaiškių priežasčių atsivedusi keletą vadų juodoji Labradoro retriverė Ledi nugaišo.
Vėliau vadą atsivedė ir Luja. Joje buvo labai gražus, šviesiai geltono kailio šuniukas. Buvau nutarusi jį pasilikti ir duoti jam vardą Šešėlis. Tačiau tėvai jį atidavė vienai moteriai, kai aš miegojau. Norėdami paguosti mane, davė man dešimtį litų. Aš su Šešėlio netektimi susitaikiau.
Luja atsivedė dar vieną vadą šuniukų. Pasaulį išvydo ypatingos išvaizdos ir margas tarsi karvutė šunelis. Nusprendžiau jį pasilikti ir po ilgų įkalbinėjimų prašymų aš įtikinau savo tėvus.
Kiti šuniukai buvo padovanoti ir išdalinti. Deja, bet vieną teko užmigdyti, nes jis nevaldė galinių kojyčių.
Savo išsirinktam dėmėtajam šuneliui aš labai ilgai rinkau vardą. Vis tik labiausiai tiko Čėrka, o vėliau buvo pervadintas į Čeka. Taip, žinau, vardas keistokas, bet norėjau kažko neįprasto.
Po kiek laiko, 2015 vasarį, netekau Lujos. Kaip kiekvieną dieną ryte leisdavome ją į lauką atlikti gamtinių reikalų. Toli ji niekada nebėgdavo – atlikdavo ką reikia ir parbėgdavo namo. Bet tą lemtingą dieną jį nutolo nuo namų, nubėgo netoli tilto. Aš pabudau vėlai ir mama pasakė, kad Luja jau kuris laikas neparbėga.
Išėjau jos ieškoti. Nuėjau į netoliese esantį parką, bet niekur jos neradau. Grįžau namo, pasigaminau valgyti, jau sėdau prie stalo ir kaip tik grįžo brolio žmona. Ji paklausė, ar mūsų šuo namie. Tuo pačiu ji užsiminė, kad matė panašų nutrenktą negyvą šunį prie tilto.
Šakutė iškrito iš rankų. Čiupau pirmą pasitaikiusią striukę nuo pakabos ir išbėgau jos ieškoti. Nubėgusi prie tilto, pamačiau gulintį šunį. Jis jau buvo nuneštas tolėliau nuo kelio. Iš nežinojimo, ką daryti atsiklaupiau prie jos. Apėmė neviltis, pradėjau verkti, ašaros tekėjo ir nesustojo.
Automobilis ją partrenkė taip stipriai, kad viena snukio pusė buvo neatpažįstamai pakitusi. Visą kruviną nešiau ją ant rankų. Ji vis slydo iš rankų, o ašaros bėgte bėgo mano skruostais. Jos kūnelį užkasėme prie namų, žolyne. Prireikė daug lauko, kol susitaikiau su jos mirtimi. Ji buvo pirmasis vien tik mano šuniukas.
Nevilties skausmą sumažino kitas, į Lują panašus šunelis. Nors gyvenu Šiaulių rajone, ją radau Kaune esančioje Lauros prieglaudėlėje ir ten vykau jos pasiimti. Kai nuvažiavome ir ją pamačiau, mano kūnas ėmė virpėti – ji buvo labai panaši į Lują. Virpėjo ir ji pati, kai vežėme ją į savo namus. Parvažiavome visi labai laimingi.
Šuniuką buvau ketinusi pavadinti Luja, bet sąžinė neleido, todėl suteikiau jai Gėlytės vardą. Vis tik dėl panašumo į Lują šeimos nariai kartais ją taip ir pavadindavo, tačiau vėliau apsipratome ir vardas Gėlytė pritiko.
Ir dabar man likę šuniukai Čėrka-Čeka ir Gėlytė sveiki ir gyvi.
Tad žinau kaip jaučiasi žmonės, tragiškai netekę savo gyvūnų. Manau, kad patirties turiu pakankamai tai sakyti. Saugokite ir mylėkite savo augintinius, ne vieną dieną jų galite netekti. Tokios patirties, kokią teko išgyventi man, nelinkiu niekam.
