Kadangi namie jau turėjome šunį, Rytų Europos aviganę Mortą, ir katiną Praną, puikiai supratome, jog palikti Smėlę ten būtų tolygu pasmerkti ją bado mirčiai. Ir nors buvome ne vieni, atvykę svetima mašina, kažkur giliai jau nujautėme, kad rasime būdą šiam šuniui padėti. Visą kelią atgal į Vilnių galvojome apie ją. Grįžome prie savo mašinos, bet į ją nebesėdome. Nukeliavome į parduotuvę, pripirkome maisto, pavadėlį, antklodę ir apie 20 val. sekmadienio vakarą vėl išvykome į žvyro karjerą.
Bevažiuodami nežinojome, ar dar ten rasime Smėlę – tas labiausiai ir baugino. Nuvykus atgal jau temo, vaikščiojome po karjerą daugiau nei valandą šūkaudami, bet niekas neatbėgo. Keista buvo tai, kad kažkur tolumoje girdėjome šuns lojimą, nors sodybų aplinkui nelabai pasitaikė. Ir kai jau beveik buvome praradę viltį ją rasti, nusprendėme pavažiuoti toliau keliuku ir visgi radome Smėlę apleistoje sodyboje.
Ji mus atpažino ir atbėgo net nesvarstydama. Daugiau svarstymų nebuvo ir mums, tik vyro žodžiai: „Tu ją imk ant rankų, o aš vairuosiu“. Ir štai po kelių minučių mes jau važiavome atgal į Vilnių – aplinkui jau buvo tamsu, ant rankų nepažįstamas šuo ir namie mūsų laukiantys katinas Pranas ir kalytė Morta.
Visą 50 km kelią atgal Smėlė buvo labai rami – prisiglaudė ir dairėsi pro mašinos langus. O aš skaičiavau jos kauliukus ir krūvą erkių kailyje. Vilnių pasiekėmė jau po vidurnakčio. Prieš važiuodami namo, dar užsukome į vieną visą parą dirbančią veterinarijos kliniką.
Deja, čia susidūrėme su labai keistu požiūriu – veterinarė bijojo liestis prie Smėlės, nors ji nerodė jokių agresijos ženklų, ramiai vizgino uodegą ir godžiai žiūrėjo į kiekvieną žmogų tarsi į draugą. Vaistus nuo erkių mums padavė per langelį ir liepė susipilti patiems. Na ką, taip ir grįžome namo.
Čia laukė nauji iššūkiai – supažindinti naująjį šeimos narį su senbuviais. Morta apsidžiaugė labiausiai – ji apskritai yra labai teigiamas šuo, tad į Smėlę sureagavo taip lyg būtų laimėjusi milijoną loterijoje. Katiną trumpam ištiko šokas, matyt, jis nesitikėjo, kad šeima gali paaugti taip staigiai. Tačiau pagyvenęs porą dienų ant palangės, Smėlę pamilo ir jis.
Pradžia buvo tikrai nelengva. Smėlė visai nesuprato, kas yra miestas, laiptai, mašinos, siurblys. Vedžioti du nemažus šunis – taip pat darbas ne kiekvienam. Tačiau ji mokėsi sparčiai, nušiurusį kailį pakeitė naujas, randai užgijo, erkės iškrito. Nežinau kodėl, bet mes su vyru gyvenome po vieną dieną – kažkur giliai kiekvienas sau turbūt pagalvojome apie prieglaudos variantą. Tačiau kasdien matydami Smėlę vis labiau atsigaunančią ir pasitikinčią mumis mes supratome, jog šis šuo mus susirado ir niekaip kitaip būti negalėjo.
Nebeskaičiuojame kartų, kai žmonės mus vadino kvailiais. Kai devyni žmonės iš dešimties ragino mus Smėlę tiesiog atiduoti į prieglaudą. Mes jautėme, kad ji mūsų ir niekam atsakomybės užkrauti nenorėjome. Nežinau, kodėl žmonės galvoja, jog prieglaudos yra guminės, kad kažkas turi kažką padaryti už mus – tai valdžia, tai Dievas, tai dar kas nors.
Taip, buvo visko – suvalgytų grindjuosčių, nenoro likti, kai mes išeiname į darbą. Tačiau dabar, kai Smėlė ir Morta įsitaiso ant sofos šalia ir žiūri kartu futbolą ar kaip šeimininkas žaidžia XBOX‘u – niekaip kitaip mes visko ir neįsivaizduojame.
Lankome dresūros mokyklą, mokome Smėlę, kad niekas mūsų neatims iš jos ir nereikia pykti ant prie mūsų priėjusių kitų šunų. Ir jau galvojame apie mūsų visų atostogas.
Turbūt tas posakis, jog gelbėdamas šunį išsigelbėji pats, yra tiesa. Ir meilė tikrai vaikšto keturiomis kojomis. Na, o pas mus namie tokių keturkojų meilių yra net trys!
Ir nors gyvename bute – vietos visiems užtenka. Tai tik mitas, kad šuniui reikia namo ir savo kiemo. Jam reikia šeimininko ir draugo. Na, dar kad tas šeimininkas duotų ranką atsiremti ir kasytų, kai rodo futbolą.
Manau, kad šuo yra geriausias vaistas nuo savimeilės. Ir dar tai yra tobuliausias asmeninis treneris – ar lietus lyja, ar sninga, ar Kalėdos, ar atostogos – būti vien pagalvėle ant sofos šuo tau niekada neleis. Tai ne žaislas, ne užgaida, o atsakomybė, nes jis be tavęs negali ir tu turi mokėti su tuo elgtis atsakingai. Ypač lauke – kur kiekvienam šeimininkui privaloma sutvarkyti po šuns paliktus reikalus. Nes juk šuo po jų tikrai sutvarkytų ir nedarytų gėdos šeimininkui.
Po truputį lietuviai mokosi, jog šuns vieta ne prie būdos, kad jam reikia ne tik duoti ėsti, bet ir užsiimti, mokyti, rūpintis. Smagu, kai mums keturiems einantiems gatve žmonės šypsosi, o vaikai iš tolo šaukia „Kokie gražūs šunys!“ Ir nors mūsų gyvūnai yra šeimos nariai, jie žino savo pareigas ir galimybių ribas – blynukais ar kotletukais jų nelepiname.
