Koksas į mūsų namus atkeliavo prieš daugiau nei trejus metus iš "Lesės" prieglaudos, esančios Kaune. Nuo pat vaikystės esu pati didžiausia šuniukų mylėtoja. Tai buvo lemtingas rytas, kuomet su draugu nutarėme, jog norime šuniuko iš prieglaudos, ir nieko nelaukdami keliavome jo ieškoti. Nuvažiavus į prieglaudą buvo labai sunku, daug akučių, daug žvilgsnių, kurie tikisi, jog pasirinksi būtent jį.
Kad ir kaip norėjau, kad ir kaip buvo gaila, reikėjo išsirinkti vieną. Apžiūrėjome visus, su visais pasilabinome, pabendravome, bet kai pamačiau už stiklo 3 mažuliukus, išsigandusius, bijančius, neabejojau, kad vienas iš jų bus mūsų. Nieko nelaukdama vieną iš 3 pasiėmiau į glėbį ir išsinešiau, pasakiau, jog šis bus mūsų. Neįmanoma papasakoti to jausmo, kai laikiau išrinktąjį ant rankų šalia savęs, tai buvo lyg magnetas, kurio neina atitraukti. Tuomet šuniukui buvo 4 mėnesiai, pradžia buvo labai sunki. Koksas turėjo traumą, jis bijojo visų: žmonių, gyvūnų, daiktų. Jis matė, kaip kiti šunys sudraskė jo mamą.
Jeigu kalbėčiau apie išdaigas, kurias jis yra iškrėtęs, tikriausiai neužtektų vienos nakties viskam aprašyti. Bet labiausiai mėgdavo graužti baldus, batus, linkęs pakerštauti, jeigu jam kažkas nepatiks ar nepasiimsi jo kartu - grįžęs lauk staigmenos. Naktys būna įvairios, kartais užsisapnuoja ir pradeda urgzti ar aimanuoti, loti, nepatinka naktį būti užkabintam, tuoj pat parodo nepasitenkinimą.
Rytais stebi, žiūri tiesiai į akis ir laukia, kada pasikviesime atsigulti šalia. Kadangi miega su mumis lovoje, leidžiame jam viską, kad kuo daugiau džiaugtųsi, kad būtų laimingas. Pradžia buvo labai sunki, kol priprato, kol įgavo mūsų pasitikėjimą, kol leido jį mylėti ir galiausiai jis mus pamilo. Šiandien Koksui 2,5 metų. Esam lankę mokyklą ir net sudalyvavę pirmą kartą "Lesės" organizuotoje parodoje, kurioje užėmėme 2 vietą! Esame stiprūs, sveiki ir laimingi.
Daugiau skaitykite NeBrisius.lt
