Visada žinojau, kad kai tik turėsiu savo butą, turėsiu ir šunį. Ir sakiau, kad pirmasis pirkinys bus mano silpnybė – Labradoro retriverį. Šiek tiek apgavau save – Tora mūsų namuose atsirado po pusmečio. Mano svajonė išsipildė! Trise labradoriškai linksmai gyvenome beveik penkerius metus. Tačiau širdyje nuolat kirbėjo kirminas – prieglaudose gyvenantys šunys... Kaskart ten apsilankius gumulas įstrigdavo gerklėje.
Pepė mūsų namuose atsirado tik iš gailesčio. Iš tikrųjų mums jos nereikėjo, nes mes jau turėjome šunį, kitaip tariant, svajonė turėti keturkojį draugą jau buvo išsipildžiusi. Tačiau vis pagalvodavau, kad kai taip myli šunis, būtų „nuodėmė“ ta meile nepasidalyti su kitais keturkojais.
Taip iš “Tautmilės prieglaudėlės” pasiėmėme Pepę – senųjų šeimininkų neprižiūrėtą, prie būdos laikytą, sulysusią, muštą, baikščią šunytę. Iš pradžių nebuvo lengva – reikėjo vieniems prie kitų jaukintis. Pavyko. Pepė, kurios mums nereikėjo, įnešė į mūsų gyvenimą dvigubai daugiau džiaugsmo: dabar, grįžus namo, pro duris pirmiausia išlenda ne viena, o dvi nosys, vizga dvi uodegos, į mus su didžiule meile žiūri ne dvi, o keturios akys, trepsi aštuonios pėdutės, rytais pažadina du liežuviai...
Neretai pagaunu save svajojančią apie nuosavą namą – kad galėtume turėti ne vieną šunį, kurio mums nereikia. Tada vizgėtų mažiausiai trys uodegos...
Daugiau skaitykite NeBrisius.lt
