Nežinau, kas tai, tačiau jų dėka atsidūriau ten. Vietoje, kur mano likimo broliai ir seserys gyveno vienoje šiltoje patalpoje, kur kiekvienas gavome gardų kąsnelį, tačiau už jį reikėdavo pakovoti. Jeigu miegosi, maistą suvalgys kitas gyventojas. Taigi prieglaudoje pastebėjau dar vieną įdomų dalyką. Ten vis lankydavosi nepažįstami žmones ir po vieną išsinešdavo mano draugus, kurie tuo metu buvo kiek išsigandę, bet labai laimingi. Supratau, kad ir mano gyvenimas gali tęstis kažkur kitur, tad nusprendžiau veikti. Tada pamačiau jaunų žmonių porą.
Vyras ramiai apžiūrinėjo visus mūsų gyventojus, o moteris krykštavo ir glostė kiekvieną prie jos priėjusį katiną. Supratau, kad šiedu privalo pasiimti mane su savimi. Girdėjau, kaip savanoris jiems pasakojo, kad juodas kates ima rečiausiai, todėl buvau ryžtinga. Kovojau su savo bičiuliais dėl jų dėmesio, kol galiausiai įsigudrinau užmigti ant būsimos šeimininkės kelių ir pati įšokti į pintą jų krepšį, kuriame keliavau namo.
Pagaliau tai įvyko! Pakentėjusi kiek nemalonią kelionę automobilyje, atsidūriau ramybėje ir harmonijoje. Iš karto supratau, kad tai mano namai, kur esu viena vienintelė ir pati mylimiausia. Miegojau ir valgiau tol, kol visiškai atsigavau, pasigydžiau dar vis skaudančias ausytes ir atradau savo laimę. Šiuo metu blogi prisiminimai praeityje. Juk karalienė ilgai negali liūdėti.
Dabar gyvendama pas Kariną ir Einarą turiu gultą, namelį, asmeninį vandens puodelį, apžvalgos bokštą balkone, specialiai man praplatintą radiatorių, kad būtų patogu miegoti šildymo sezonu, o vakarus leidžiu mylimųjų pašonėje. Na, ir pabaigai prisipažinsiu vieną dalyką – kartais pradedu painiotis, kas gi šeimininkas namuose, aš ar jie?
Daugiau skaitykite NeBrisius.lt
