Kuomet pamačiau iš apleistos autobusų stoties parvežtus kačiukus, kurie gyveno labai baisiomis sąlygomis ir buvo ką tik netekę mamos, supratau, kad vieną katytę noriu paimti. Sutarusi su prieglaudos vadove nuvykau kitą dieną pasimatyti su ja.
Atvykus, katytė žaidė su broliukais ir nelabai mane pastebėjo, tačiau narvelio kamputyje tupėjo dar vienas mažas pūkų kamuoliukas, kokių dviejų mėnesiukų, kuris savo didelėmis akytėmis nenuleido nuo manęs žvilgsnio.
Kai pasilenkiau ir ją pakviečiau, ji pradėjo stiebtis, kad ją paimčiau. Paėmiau, ji prisiglaudė, ant peties padėjo galvytę ir įjungė savo motoriuką visu garsu. Supratau – būtent ji važiuos su manimi. Ji pas mane turėjo pabūti dar savaitę, kol būčiau parvežusi tėvams, tačiau per tą savaitę daug įvyko. Ji stipriai susirgo virusine infekcija, vos spėjome nuvykti pas veterinarą, tačiau išgyvenome. Prisirišome. Pamilome. Ir taip ji niekur nebeišvažiavo.
Taip jau kartu gyvename trečius metus. Kartu važiuojame visur, žmonės keliauja su šuniukais, o aš keliauju su ja. Kartu miegame, kartu ryte keliamės, viską darome kartu. Nes atskirai jau neįsivaizduoju nė dienos.
Daugiau skaitykite NeBrisius.lt
