Nežinau, kas mane taip stipriai jame sužavėjo. Galbūt tai, kad kol kiti jo „kaimynai“ bandė visais būdais atkreipti lankytojų dėmesį į save, Bonis nenorėjo būti pamatytas ir gūždavosi narvo kamputyje, nenorėdamas sulaukti menkiausio žvilgsnio.
Tikriausiai jis visko bijojo dėl to, nes kartą jau buvo išduotas – sugraužęs vandentiekio vamzdį jis buvo gražintas atgal į prieglaudą, dėl ko aš išties esu dėkinga jį gražinusiems žmonėms. Juk jei nebūtų jo grąžinę – Bonis nebūtų mūsų šeimos dalimi. Galbūt bijojo ir dėl to, nes augo tvarte, ir žmogaus, dienos šviesos ar gyvenimo grožio iki tol nebuvo matęs bei patyręs.
O gal dėl to, nes kažką jautė žiūrėdamas į mane, taip pat kaip ir aš žiūrėdama į jį (gal ir jis svarstė ir bijojo visai kaip aš – kas bus toliau?).
Iki šiol atsakymo į šiuos klausimus neturiu, bet ir turėti nenoriu – su Boniu turime vienas kitą ir to užtenka. Nežinau, ar tądien mus suvedė likimas, ar atsitiktinumas, bet mokymus vedusi savanorė paskyrė man jį pavedžioti. Nuo tos dienos prasidėjo mano „kryžiaus keliai“: pora savaičių bene kasdien važinėjau pas jį tam, kad priprastų prie manęs. Ir štai, galiausiai, lemtingąjį penktadienį, su Boniu keliavome namo!
Pirmieji mėnesiai buvo sunkiausi. Prireikė daug laiko, kol leidosi kasyti pilvuką, tačiau dar daugiau – kad jis galėtų ramiai susirangyti prie mano kojų ir nekrūptelti nuo kiekvieno mano judesio. Tikrai nebuvo lengva, sakyčiau, net skaudu, kad jis taip manimi nepasitikėjo. Bet tada, kai įgavau jo pasitikėjimą, didžiavausi ne tiek savimi, kiek juo – kad ryžosi pasitikėti manimi.
Nuo tada pradėjau jį mokyti komandų, paklusnumo, kitų šuniui būtinų dalykų. Automobilių, garsų, paukščių, žmonių, dviračių jau nebebijo, tačiau su nepažįstamais žmonėmis myluotis tikrai neina – slepiasi už manęs, lyg už tvirčiausios uolos.
Dabar mane labiausiai jame žavi tai, jog kartais, vaikščiojant, pro mus praeina koks nors ne itin mėgstamas žmogus, arba ateina nepažįstamas svečias, ir nors Boniui drebės bijos, bet jis mane gins tol, kol nepasakysiu, kad viskas gerai.
Bonis kiekvieną dieną mėgaujasi šuniškais malonumais: sode mėgsta kaitintis saulutėje, bėgioti pievose, gaudyti drugelius, žiemą – voliotis sniege, gaudyti snaiges. Mėgsta ir pamaištauti: rausti duobes ir voliotis purve.
Širdžiai miela, jog jis džiaugiasi kiekviena išaušusia diena, kiekvienu pasivaikščiojimu. Džiaugiuosi, kad su Boniu patyrėme tiek daug, nugalėjome didžiausias ne tik jo, bet ir mano baimes kartu. Gal kitiems žmonėms šunys ir yra pramoga, laiko praleidimo kompanionas, tačiau Bonis man ne tik šuo – jis šeimos narys, geriausias draugas, o svarbiausia – dalelė manęs.
Gal mano papasakota istorija ir skamba sentimentaliai, o gal ir kvailai, bet aš taip jaučiuosi ir nieko čia nepadarysi. Linkiu visiems priglausti gyvenimo draugą iš prieglaudos, jie jūsų laukia. Kasdien.
Daugiau skaitykite NeBrisius.lt
