Bet tas mintis nutraukė dėžė su skudurais prie pašto dėžučių. Kaip dabar atsimenu, atsisukau į vyrą ir pasipiktinusi sakiau: „Tik pasižiūrėk, kokie kaimynai, prišiukšlino laiptinėje”.
Priėjusi arčiau pamačiau, kad ten ne tik skudurai, o dvi žydros akytės žiūri. Kačiukas! Va tada ir prasidėjo! Ir pagulėjimas ant sofutės nuėjo į antrą planą. Šiek tiek priešistorės: prieš kelerius metus savanoriavau vienoje gyvūnų prieglaudoje ir teoriškai žinojau, ką reikia daryti tokiu atveju, bet kai susidūriau su tuo realiai, adrenalinas paėmė viršų.
Dabar kai atsimenu, ima juokas, bet tada juokinga nebuvo. Rankos ir taip pilnos krepšių, bet griebiu tą dėžutę su padarėliu, viskas praktiškai byra iš rankų, vyras mane ramina, liepia pasidėti daiktus ir tuomet paimti tą kačiuką, niekur jis nedings per tą pusę sekundės...
Dėžutė jau namie, žiūrime, ką turime: audeklėlis, didelis švirkštas su pienu ir pusės delno kačiukas. Jis dar pats nevalgo, jo ausyčių dar nesimato, tik didelės žydros akys ir prikimęs „miau“. Mintyse sukasi krūvos minčių: „O, Dieve, ką dabar daryti, jis pats nevalgo, reikės maitinti kas kelias valandas, prieglaudos negalės priimti tokio mažo, reikės man, o jis ir nesituština pats, o šito ir aš nemoku daryti... Kam čia paskambinti, su kuo pasikonsultuoti, kokia veterinarijos klinika dar dirba ir t. t.“
Peržiūrėjau visus savo kontaktus, parašiau visoms pažįstamoms savanorėms, paskambinau į „Vyšnių sodą“. Lėkėme į dar dirbančią kliniką, kad apžiūrėtų kačiuką, ar jis neserga, juk namie suaugusi katė. Gyvūnų prekių parduotuvėje prisipirkome mišinukų, palučių. Nusiteikiau, kad dabar kelias savaites teks pabūti mama, o vėliau su „Vyšnių sodu“ sutariau, kad dėsime skelbimą ir ieškosime jam tikrų namų.
„Vyšnių sodas“ įdėjo tik vieną skelbimą ir tuo aš nepasidalinau. Slapta jau prisirišau prie šio mažo padarėlio, kuris su manimi keliavo visur: į darbą, svečius, kėliausi naktimis, nes maitinti reikėjo jį kas kelias valandas. Bet vyrui vis dar sakiau, kad ieškosime jam naujų namų. Ir kai vieną vakarą pas mus buvo svečių, vyras jiems puse lūpų užsiminė, kad greičiausiai kačiukas liks su mumis...
Tiek man ir tereikėjo. Prasidėjo naujas etapas, vardo sugalvojimas, dubenėlių supirkimas ir kiti mieli rūpestėliai. Tad taip ir liko jis pas mus. Gavo vardą Gazas, kuris prilipo jam iškart, kadangi net ir būdamas kūdikiu jis visur gazuodavo, net naktį atsikėlus maitinti ne valgymai jam rūpėjo, o pasilakstyti po grindis.
Kadangi Gazikas atsirado neplanuotai, teko ieškoti jam ir auklės, nes turėjome suplanuotas keliones, atostogas. Čia labai padėjo mano tėvai. Jie tas kelias savaites priėmė po savo sparneliu. O Gazui iki šiol patinka svečiuotis pas mano tėvus. Ištraukus boksiuką, jis pats į jį įšoka ir laukia, kada keliaus į svečius. Tėvų namuose taip pat gyvena suaugusi katė. Nors ji ir nenori labai draugauti su Gazu, jis vis tiek kiekvieną sykį eina su ja pasilabinti.
Taigi namuose turime gyvsidabrį. Katinėlį, kuris labiau panašus į šuniuką, visiškai nebijo žmonių, pasitinka visus svečius. Išsidūkęs netgi lekuoja! Visur vaikšto paskui mus su vyru, net atrodo, kai labiausiai nusilakstęs ir norėtų pamiegoti, vis tiek nugali jo smalsumas ir mieguistas atitipena pasižiūrėti, kaip tu valaisi dantis ar ką skanaus gaminiesi virtuvėje.
Daugiau skaitykite NeBrisius.lt
