Deja, Suskis labai mylėjo mus, bet nepripažino kitų: nei žmonių, nei kitų būtybių. Nepaisant to, žinojome, kad, kai tik įsikursime savo namuose, Suskiui teks dalintis meilė su broliukais ir sesutėmis.
Išaušo ta diena – savi namai, savos taisyklės, o tai reiškia – daugiau gyvybės namuose.
Ir štai VšĮ „Vyšnių sodas“ skelbime pamatėme Bitę. Tos ryškiai žalios akys, gilus, skvarbus žvilgsnis. Išsilydėme. Netrukus jau vykome parvežti Suskiui sesutę. Tiesa, „Vyšnių sodo“ savanorės labai rūpinosi, ar mes tikrai norime nesocializuotos, žmonių bijančios katės, kuri nemurks drybsodama ant kelių. Bent jau kol kas. Bet mes tikrai norėjome, nes tokia katė – tarsi iššūkis. Visada sakėme, tikra katė – katė su charakteriu.
Pradžia buvo sunki, ji be proto bijojo mūsų, tad pirmas porą savaičių vaikščiojome ant pirštų galų, po truputį Suskiui rodėme naują šeimos narę. Rodos, Bitė iš pirmo žvilgsnio įsimylėjo Suskį, ji nuo jo nenorėjo atsitraukti nė per žingsnį.
O tada mus nustebino mūsų pikčiurna – vyresnėlis brolis buvo nepaprastai pakantus, neskriaudė mažosios prielipos, net kai ši nuspręsdavo miegoti tiesiog ant jo. Ir štai metus mes turime saldžią porelę, kurie prausia vienas kitą, gainioja po namus, o nuvargę miega susiglaudę. Pačios žaviausios akimirkos yra tuomet, kai Bitė pametusi Suskį iš akiračio pradeda gailiai miaukti. Tuomet didvyris brolis bėga jos pasitikti, leidžiasi nuprausiamas, nuglostomas.
Ir visai nesvarbu, kad metams prabėgus, Bitė dar negulėjo mums ant kelių, kad ji pabėga, kai link jos eina žmogus. Kaip „Vyšnių sodo“ savanorės juokėsi, Bitė – Seklys morka, nes ji nuolat iš už kampo stebi, ką veikia žmogus, kur eini tu, ten bus ir ji. Mums svarbiausia, kad ji saugi, laiminga, leidžiasi maitinama iš rankų, o jei Suskis šalia jos – leidžia šiek tiek paglostyti ir mums jos nuostabų kailiuką.
Kadangi jau turėjome Bitę, trūko antrosios pusės – Majos.
Išvydę VšĮ „SOS gyvūnai“ pagalbos šauksmą, kuomet netinkamai prižiūrima kalytė atsivedė 7 šuniukus, su kuriais mirko purvo baloje, tą pačią dieną lėkėme pasiimti 3 savaičių mažosios princesės, kuri buvo vienintelė tarp 6 broliukų. Maža tarsi cepelinas, alkana kaip drakonas. Darius svajojo turėti šunį, tad nuoširdžiai kas dvi valandas keldavosi naktimis, maitindavo mažąją cypliukę, mokė atlikti reikaliukus.
Dabar Majai beveik 10 mėnesių ir galime drąsiai sakyti, ji – mūsų žvaigždė. Amžinas geros nuotaikos užtaisas, kačių viršininkė, mūsų vaikas. Be proto imli, protinga, lankome dresūros pamokas, kur ji gauna daug komplimentų ir susižavėjimo šūksnių. Dresuotojų skatinami, rudenį netgi planuojame dalyvauti varžybose, norėdami įrodyti, kad ir neveislinis šuo gali būti nuostabiai paklusnus, protingas ir gabus augintinis. Tad palinkėkite mums sėkmės.
O pabaigai norėtume pasidžiaugti, jog visai neseniai mūsų Bitė pripažino ir Mają, tad dabar turime „A komandą“ – Bitę & Mają.
Daugiau skaitykite NeBrisius.lt
