Kaip Karaliai juokais sako patys – jų mažylis Bosas.
Na, ne toks jau ir mažylis. Bosas yra pusantrų metų amžiaus ir jau sveria 50 kilogramų, o aukščiausias keturkojo nugaros taškas išstypęs iki 80 centimetrų aukščio.
Prieš pusantrų metų miesto gatvėse Karalių šeimos nariai tapo labai pastebimi. Kur jau ne – juk tada jų namuose pasigirdo pirmasis mažylio Boso amtelėjimas, o triskart dienoje pasivaikščioti keliaujantis įspūdingo dydžio ir grožio keturkojis gatvėje sulaukia labai daug dėmesio.
Susijaudina pavadintas gražuoliu
„Kai gatvėje prasilenkiame su kaimynais, su savo pažįstamais, jie sako: „Sveikas, Bosai!“. Pro šalį riedančių automobilių vairuotojai, būna, netgi pristabdo ir atidžiau apžiūrinėja šuniuką. Neretai vaikščiojame Gegučių parkelyje, jame vakarais susirenkančios močiutės irgi atpažįsta Bosą, kaskart pasidžiaugia: „O, mūsų gražuolis eina!“. O jeigu tik Bosas išgirsta, kad kažkas jį pavadino gražuoliu, išsyk iš laimės stojasi ant galinių letenėlių.
O ir aplinkinius Bosas jau pažįsta. Kai einame pro turgelį, amteli prekybininkams, pasisveikina, – juokiasi R. Karalienė. – Dažnas mus ir pakalbina. Klausia, kokia veislė, kokio amžiaus šuo, kuo vardu, kokio būdo. Aišku, vienas dažniausių klausimų – kokio ūgio yra ir kiek kilogramų sveria toks „mažylis“.
Rinkosi tarp haskio ir akituko
„Bosas – pirmasis mūsų šeimos šuo. Dukra Ramilė mudu su vyru Raimondu labai ilgai įkalbinėjo įsigyti keturkojį. Sutikome, tačiau sutarėme, kad tai, kokios veislės jis bus, spręsime mudu su vyru, – pasakoja kėdainietė R. Karalienė. – Ilgokai internete skaitinėjome, tarėmės su šunis jau auginančiais bičiuliais, sprendėme, kokios veislės šuniuko norėtume. Pradžioje svarstėme apie haskį, tačiau gyvename bute, o šios veislės atstovams reikia labai daug judėti. Apsistojome ties japonų akita. Akitukai – ramūs, mažiau judrūs, kantrūs šuniukai.“
Pamilo tokį, koks yra
Toks ir yra Karalių šeimos japonų akitukas – ramus, kantrus. Jeigu šeimininkai savaitgalį nutaria miegoti iki dešimtos valandos ryto, tiek pat laiko savo guolyje parps ir Bosas – nieku gyvu nežadins ir į akis šeimininkams nelįs.
„Bosą radome interneto skelbimų puslapyje, įsigijome Kaune. Vos pamatę jį supratome: tai – mūsų šeimos narys. Tiesa, tik po kurio laiko paaiškėjo, kad Bosas – ne grynaveislis japonų akitos veislės atstovas, mat šiek tiek per didelis savo veislei ir ausytės nestovi taip, kaip turėtų.
Buvo tokių, kas sakė, kad palaikome netikrus šunų veisėjus, tačiau mes jų nepalaikome. Bosas yra toks, koks yra, tokį jį ir mylime. Jis – vienintelis toks pasaulyje, mums – pats gražiausias, mieliausias ir mylimiausias“, – šyptelėjo R. Karalienė.
Terjerai nedomino
Vieni, ko gero, populiariausių ir labiausiai mėgiamų daugiabučiuose gyvenančių žmonių šunų – jorkšyro terjerai, Karalių šeimos nė nedomino.
„Norėjome, kad mūsų šuo būtų didelis. Ne mažiukas, kurį bijotum užgauti nepastebėjęs ir prisėdęs. Kad, liaudiškai tariant, būtų „už ko paimti“, – juokiasi kėdainietė.
Pakeitė gyvenimą iš pagrindų
Sakoma, kad už pinigus gali nusipirkti gerą šunį, bet uodegos už pinigus jis nevizgins. Vizgins tik tada, jeigu jausis laimingas ir mylimas.
Bosas taip ir jaučiasi. Nuo jo snukučio, kaip sako šeimininkė, niekuomet nedingsta šypsena, o kiekvieną arčiau priėjusį žmogų Bosas tuoj puola apkabinti, taip pasisveikindamas.
„Šuo gali mus daug ko išmokyti. Kantrybės, rūpestingumo, bičiulystės. To Bosas mus ir moko. Į mūsų gyvenimą jis įnešė labai daug žaismingumo ir šypsenų, – neabejoja R. Karalienė. – Nors mūsų mažylis – didelis, bet švelnaus būdo žmogui, gero charakterio. Bosas – tartum mūsų antrasis vaikas. Tapome nebe trijų, o keturių asmenų šeimyna. Vyras Raimondas, būna, saldainių labai retais kartais, bet parneša ir palepina nebe dukrą, o Bosą. Jis – mūsų mažylis, nykštukas, pumpurėlis – iš karto pavergė mūsų širdis.“
Komandinis darbas
Rūpinimąsi pusantrų metų japonų akituku Bosu Karalių šeimyna pasidalijo draugiškai. Kaip ir tris pasivaikščiojimus per dieną – anksti ryte, popiet ir vakarėjant.
„Darbo dienomis jo priežiūra dalijamės su dukra, savaitgaliais Bosas pasivaikščioti eina su Raimondu. Tuomet jiedu žygiuoja didesnį ratelį, nueina prie Nevėžio pakrantės, – kalbėjo R. Karalienė. – Tiesa, būtent Raimondas yra tas žmogus, kuris šeria mūsų mažylį. Grįžęs po darbo sausą pašarą pamaišo su šlapiu, tik Raimondo sumaišytą maistą Bosas tevalgo.“
Mėnesiui – 20 kg pašaro
Na, o kiek gi toks 50 kilogramų sveriantis keturkojis per mėnesį suvalgo? Apetitu, veikiausiai, nesiskundžia...
„Įprastai – apie 15 kilogramų sauso pašaro ir apie 6 kilogramus šlapio. Beje, ką tik pakeitėme sausą pašarą į naują, kitos rūšies, tai dabar šlapio pašaro praktiškai nebereikia. Tokį skanų sausą atradome, kad kartais vyro nesulaukęs Bosas pats prie pašaro maišo „pašeimininkauja“, – juokiasi kėdainietė.
Neturite šuns? Be reikalo!
R. Karalienė pataria visiems, kas svarsto apie šunį namuose, kuo greičiau priimti teigiamą sprendimą:
„Kiekvienam pagal savo galimybes, norus, poreikius, gyvenamąją vietą galima pasirinkti tam tikro dydžio ir veislės šuniuką. Keturkojis tikrai tampa šeimos nariu ir įneša daug laimės. Štai grįžtu po darbo namo – Bosas pasitinka, puola glėbesčiuotis, lyg metus nematęs, nors nesimatėme tik nuo ryto.
Išlekiu iki kaimynės, grįžtu po keturių minučių – ir vėl taip pat išsiilgęs pasitinka. O kiek laimės jo akyse kurį nors iš mūsų trijų pamačius – apsakyti neįmanoma.“
