Rodos, norėjau visus juos turėti. Mano draugai šuniukai pasiliko kaime, mamos globoje. O aš tiesiog jaučiau, kad man labai to trūksta ir čia – naujoje vietoje, naujuose namuose“, – prisimena Indrė.
Taigi buvo 2015-ųjų spalis, kai kartu su draugu, dabar jau vyru, Indrė nusprendė priimti į namus dar vieną širdelę – katiną.
„Tiesą sakant, anksčiau nesidomėjome, kaip veikia prieglaudos, kaip jose gyvena globotiniai, bet tąkart pajutome, kad galime suteikti vienam iš jų šiltą prieglobstį ir rūpestį. Ėmiau ieškoti, kokios prieglaudos yra aplink, ir į akį krito, o galbūt širdį palietė, „Gyvybės vagonėliai“ Naujojoje Vilnioje. Nieko nelaukdami ir patraukėme ten – ieškoti draugo.
Aš negaliu apsakyti, su kokiu nekantrumu ir nerimu žvalgiausi po prieglaudos teritoriją. Tiek daug jausmų viduje! Nors kitaip ir negali būti. Juk priglausdamas gyvūną esi už jį atsakingas visą jo gyvenimą. Ir štai, viename vagonėlyje pamatėme Ją. Juoda juoda, žvilgančiomis giliomis žaliomis akimis – Bagyra.
Nebekilo jokių abejonių, kad ji keliaus su mumis. Tuomet katei buvo maždaug trys – keturi mėnesiai, o į „Gyvybės vagonėlius“ ji pateko kartu su broliu iš sanitarinės tarnybos. Tą pačią dieną parsivežėme katytę namo, ir naujuose namuose ji gavo naują vardą – Kriskė.
Toks vardas kilo nuo mūsų pavardžių pirmųjų skiemenų. Matyt šis skambesys puikiai tiko, nes naujoji šeimos narė greit pradėjo į jį reaguoti.
Aš dar pamenu, kokia nedrąsi ji buvo, tupėjo po lova, po kėdėmis, visur, kur tik rasdavo kampelį pasislėpti. Bet tikriausiai supratusi, kad čia bus saugu, visai netrukus ji tapo namų karaliene.
Taip. Tikra karalienė. Ir liko tokia iki šiol. Nors dar ir dabar ji įtariai apžvelgia kiekvieną atėjusį svečią. Pati savomis akimis pamačiau, kaip pasikeičia gyvūnas, suradęs namus.
Neįtikėtina. Ir kailis labiau blizga, ir akys. Be to, nieko nelaukdama ji parodė stiprų charakterį ir savo nuomonę. O mums beliko prie to prisitaikyti ir gerumu ją prijaukinti. Kriskė dabar reikalauja dėmesio, švelnumo, bet tik tada, kai pati to nori. Dažnai ji atrodo iš tų kačių, kurios mėgsta vaikščioti vienos.
O galbūt tokiu būdu ji rodo, kas namuose šeimininkas. Ne veltui juokaujama, kad ne katės su mumis gyvena, o mes su jomis. Bet aš iki šiol manau, kad turėti augintinį yra puiku, niekuomet nesigailėjau dėl tokio sprendimo. Nes jei myli, nepyksti nei dėl išdaigų, nei dėl pasitaikančių nesutarimų.
Dabar man namai be gyvūno atrodytų tušti ir liūdni. Nes niekas neatpirks tokio gyvumo namuose – murkimo, švelnaus prisiglaudimo ar vaiko krykštavimo ir spindinčių akių dėl katės šėliojimo. Vaikai ir gyvūnai gali tapti labai gerais draugais, o tai neabejotinai džiugina.
Linkėčiau kiekvienam savyje atrasti vietos meilei ne tik žmonėms. Gyvūnai irgi labai daug jaučia ir daug mums duoda. Tik mes skubėdami dažnai to nepastebime“, – sako Indrė.
