„Zoją įsimylėjau iš pirmo žvilgsnio (na tiksliau kadro) vos tik VšĮ „SOS gyvūnai“ savo „Facebook“ paskyroje patalpino nuotraukas. Nuotraukose mažė atrodė kaip neįtikėtinai liūdnas šuo, o jos žvilgsnis sakyte sakė „paimkite mane“. Nuvažiavau iš karto. Ir kaip minėjau – meilė iš karto. Tai mano šuo! Norėjau čiupt iš karto, tačiau „proto balsas“ sakė palaukti, neskubėti, nes namie dvi katės.
Prieglaudos savanorė labai padėjo, davė išmintingą patarimą, atvykti savaitgalį, paimti „laikinai“, kad tiesiog supažindinti su katėmis, įvertinti situaciją ar kartu sugyvens.
Pasakyta – padaryta. Šeštadienį nuvykau į Akropolio SOS namuką, net anksčiau už savanorę, nes taip nekantrauta, laukta ir norėta. Zojuška iš už stiklo žiūrėjo tuo savo iki skausmo veriančiu žvilgsniu, o aš nė sekunde neabejojau ir tikėjau, kad čia bus mano šuo.
Grįžom prie namų. Be galo tirtėjo automobilyje. Tad pirmiausia pasivaikščiojome šalia namų esančiam miškely, ir, o stebukle, mažiau nei po valandos, uodega vizgėjo kaip švytuoklė, o akys spindėjo kaip saulutės. Absoliuti laimė man.
Parėjom namo. Katės! Zoja absoliučiai į jas nesureagavo, puolė šniukštinėti namų. O šios pasišiaušusios sulindo į kampą stebėti, bet jokio kontakto ar juo labiau smurto. Po valandos paskambinau į prieglaudą – Zoja mano. Nebeatvešiu. Kaip ten sakoma – mintys materializuojasi? Be galo norėjau šito šuns, net nuvykus į prieglaudą užsipildyti įsigijimo dokumentų, pasakiau, kad gerai, kad atsikratė, nes kitaip ji nebūtų pas mane. Beje, Zojuška buvo išmesta miške, radę žmonės atvežė į prieglaudą.
Ir tada prasidėjo mūsų gyvenimas: Zoja, Zuma ir Yoda. Paskui atsirado Pauliaus Flencas. Kompanija kaip reikiant – šuo ir trys katės. Bet šioje istorijoje juk svarbiausia Zojuška, tad vėl apie ją.
Šuo be galo aktyvus, mėgstantis dūkti, griaužti bei dabar jau ir kates paerzinti. Sugriaužta arba, kitaip tariant, sužaista išties nemažai: batai, pakrovėjai, striukė, rankinukas, akiniai, spintelė ir t.t. Bet tai tik ne vietoje padėti daiktai – išmokau namie tvarkytis. Pradžioje labai bijojo šunų ir nemėgo vaikų. Paleisti nuo pavadėlio nebuvo įmanoma, nes jokios kontrolės ir manojo autoriteto. Ir tik kai atsirado Paulius, šuo atrado savo autoritetą – prasidėjo pasivaikščiojimai be pavadėlio, dūkimai su kitais šunimis, be galo ilgi, o kartais net ir labai intensyvūs pasivaikščiojimai. Vaikų vis dar nemėgsta ir pagalio nemėgsta (bandėm žaisti, labai išsigando), ir dviračių nemėgsta, ir baimių visokių išlenda, bet dar tokia jaunutė ir viskas tik prieš akis. O greitis!!! Ją pavyt ne kiekvienam šuneliokui…
Gyvūnai – laimė ir nesvarbu jie iš prieglaudos ar iš veislyno; su kailiu, be kailio; rudi, juodi, spalvoti… Svarbiausia jausmas ir veikla kartu su jais. Reikia tikėti savimi bei tikėti savo gyvūnu ir tada viskas bus gerai.“
