„Čika
Prieš šešerius metus, gegužės mėnesį, atsidariusi Facebook pamačiau „Penktos kojos“ pranešimą, kuriame buvo 4 šuniukų nuotraukos su prierašu, jog jeigu greitu laiku jų niekas nepriglaus – jie bus užmigdyti. Į akį krito vienas juodai baltas šuniukas. Jau buvo praėję keletas metų nuo to laiko, kai mūsų kieme gyvenęs šuniukas paliko mus. Pasiskambinau ir pasiklausiau, gal galiu atvykti ir pamatyti tuos šunelius. Tuomet paaiškėjo, jog šie šunys yra Vilniuje, „Grindoje“, o tas į akį kritęs šuniukas visai mažas (norėjome didesnio). Tada susidomėjau pusės metų kalyte. Man pasakė, kad galėtų ją atvežti į Kauną. Tą pačią dieną apsisprendžiau, jog priglausime šią kalytę – ji per jauna, kad būtų užmigdyta. Kai ją atvežė, kiek nustebau, nes nuotraukoje ji atrodė didesnė. Bet tai nepakeitė mano apsisprendimo. Mano dukrytė Augustė iš karto jai davė vardą Čika.
Teko pasirūpinti jos apgyvendinimu lauke. Kadangi ji nėra didelio ūgio, man pasirodė, jog voljere jai gyventi nebūtų smagu. Senelis sukalė jai iš visų pusių apšiltintą būdą, padarėme terasą. Po kelerių metų netgi pavėsinę padarėme, nes ji per perkūniją slėpdavosi po sena kėde ir neidavo į būdą. Netoli Čikos teritorijos yra akmenimis puoštas tvenkinys, kurio viena siena maždaug metro aukščio. Kartais vadiname ją kalnų ožka, nes ji sugeba užlipti ant tos aukštos akmenų sienos.
Kai Čika laksto palaida kieme, labai mėgsta rausti žemes prie namo. Praėjusią vasarą ji taip pat išrausė ir mano prieskonių darželį… Būdama palaida, ji šiek tiek palaksto po kiemą ir tuomet atsigula prie namo arba terasos durų.
Čika labai myli mano vaikus. Kai ji tik atvyko pas mus, mano sūnui Gyčiui dar nebuvo 2 metukų. Jis išeidavo pasivaikščioti į kiemą, prieidavo prie Čikos ir ji jį vis laižydavo. Ir dabar ji mėgsta laižyti rankas, kai ateiname jos paglostyti. Visada laukia mūsų grįžtančių, nes vaikai, grįžę iš mokyklos, visada nueina jos paglostyti. Mes taip pat nueiname pas ją, nes ji mus kviečia.
Dabar mūsų kiemas be Čikos nebūtų mūsų kiemas.
Mila
Dukrytė Augustė vis prašydavo katytės arba šuniuko, kad būtų namuose. Ilgai abejojau. Labai myliu šunis, tačiau šuns namuose nenorėjau dėl dviejų priežasčių. Pirma ta, jog jį, nepaisant jokių oro sąlygų, reikia kasdien vesti pasivaikščioti. Antra – norint kažkur išvykti ilgesniam laikui, reikėtų jį kažkam palikti prižiūrėti. Pamažu pradėjau galvoti apie katę. Nedaug turiu patirties su katėmis, tačiau iš pažįstamų pasakojimų sužinojau, jog katę keletui dienų galima palikti vieną namuose.
Net negalvojau pirkti veislinės katės, kadangi žinau, jog yra daug kačių, kurias galima priglausti. Pasiteiravau veterinarės, kuri dirba netoliese. Sakė, jog turi labai mielą katiną. Po keleto dienų nuėjome su vaikais jo aplankyti. Mums jis patiko, tačiau namuose neturėjome dar jokių reikmenų katei. Kol išsirinkome tualetą, draskyklę ir kitas priemones, mūsų nusižiūrėtą katiną priglaudė kiti žmonės. Tuomet puoliau naršyti internete ir ieškoti.
Visiškai mažo katinėlio nenorėjau dėl to, kad jis per daug neišdykautų ir nesugadintų daiktų namuose. Peržiūrėjau internete kačių prieglaudos „Katino svajonė“ nuotraukas, skambinausi į prieglaudą „Dryžuota laimė“. Pastarojoje pasakė, jog dauguma jų kačiukų yra „šnypštukai“, dar neprijaukinti. Tuomet nusprendžiau pažiūrėti skelbimus portale www.skelbiu.lt.
Štai ten ir pamačiau mielą, juodai baltą, trumpaplaukę katytę, prie kurios buvo parašyta: ir miela, ir graži. Kelis kartus kalbėjomės su jos globėja, kol sutarėme, kad ji ją mums atveš. Tik tada sužinojau, jog ji yra prieglaudos „Katino svajonė“ augintinė. Tuomet jai buvo 10 mėnesių, maždaug po mėnesio jai bus metukai. Pas mus ji atkeliavo su vardu Mila, kurio keisti mes net neketinome. Namuose daugiau gyvūnų nėra, priglausta kalė Čika gyvena kieme. Viena kitą jos pamato per langą. Keletą kartų Milą su pavadėliu išvedėme į kiemą, tai priartėjus šuniui, Mila šnypščia, o kalė ją pamačiusi loja.
Mila labai mėgsta žaisti su kamuoliukais, katei skirtu žaisliuku. Ji dažnai kniaukia, kalbina mus, pasitinka, kai grįžtame namo. Mila išgelbėjo mūsų pirmadienį. Pirmadienio rytą suskambo mano žadintuvas, tačiau man pasirodė, jog savaitgalis ir aš jį išjungusi miegojau toliau. Tačiau netrukus Mila pradėjo nenustodama kniaukti prie miegamojo durų. Atsitokėjau, pažiūrėjau į žadintuvą ir supratau, kad vos visi nepramiegojome. Esu už tai labai jai dėkinga. Beje, vieną šeštadienį Mila labai anksti užsimanė pabendrauti ir pradėjo kniaukti prie durų. Tokiu būdu pažadino mane 6 val. ryto. Supratau, kad nebepavyks užmigti ir tuomet nusprendžiau eiti daryti pusryčių. Paaiškėjo, kad nėra pieno. Į parduotuvę dar per anksti. Na, tuomet galima valyti langus, skalbti ir šiaip daug darbų nudirbti šeštadienio rytą.
Mila labai mėgsta lįsti į drabužių spintas. Šis jos pomėgis man neatrodė blogas, kol nepamačiau jos bevaikštančios mano pakabintais rūbais. Nuo to laiko mano rūbų spinta jai yra draudžiama zona.
Labai greitai pripratome prie Milos buvimo mūsų namuose. Dabar atrodo, kad namai be Milos – ne mūsų namai.“
