„Mano Žužikas (taip kartais vadiname Bordą, net nežinau kodėl) yra prancūzų buldogo mišrūnas. Įsigijome jį prieš dešimt metų, bet ne iš veislyno ar prieglaudos, o iš daugintojų. Iš tų, kuriems gyvūnai yra tik pinigų gaminimo fabrikėlis, ir jų sveikata jiems visai nerūpi. Gaila, bet tuomet nesupratau, iš ko pasiimame šuniuką.
Nuo mažumės Bordas buvo tikras patrakėlis, sunku būtų išvardinti visas išdaigas, kurias yra iškrėtęs. Sugraužti televizoriaus pultai, telefonas, tapetai, stikliniai eglutės žaisliukai, rozetė, sofa, stalai ir dar daug visko, kas jam atrodė patrauklu. Taip pat jis visuomet keliaudavo su mumis kartu. Grybavome kartu, žvejojome kartu, iškylavome kartu, visur buvome kartu. Žinoma, nei vieno grybo neparnešė, žuvis visas išbaidydavo, o jau iškylauti… Iškylauti malonumas! Išsidrėbdavo ant pelenų šalia laužavietės ir šildydavosi saugodamas kepsnius.
Kai jam suėjo ketveri, prasidėjo sveikatos problemos. Nustojo valdyti galines letenas. Diagnozė – stuburo išvarža ir sutrupėjęs stuburo diskas. Veterinarė iškart kalbėjo apie eutanaziją ir tik lūpų kampučiu pašnibždėjo, kad nebent gyvens „ant ratų“. Taigi jau šešeri metai mūsų Bordas ratuotas.
Pradžioje buvo sunku. Sunku suprasti, kaip prižiūrėti invaliduką, ko reikia, kaip elgtis. Juk šuo nebelaikė ir šlapimo su išmatomis. Ieškojome informacijos, kaip pagaminti ratukus. Gaminome, siuvome, perdarinėjome, kad tik Bordui būtų patogu. Susitvarkyti su šiomis užduotimis buvo nelengva, nes mus palaikė tik artimieji ir kai kurie draugai. Daugelis nesuprato mūsų pasirinkimo auginti invalidą. Sunku buvo išmokti reaguoti į pašaipius, skaudžius ir užgaulius praeivių žodžius, o jų buvo tikrai daug. Bet kai išmokau nebegirdėti ir nebekreipti dėmesio į piktus žmones, aplink mus padaugėjo ir nuostabių žmonių. Labiausiai įstrigo vieno vyriškio žodžiai, nieko ypatingo, bet… Priėjo, taip nedrąsiai ir sako: „Žinote, aš jau daug metų matau, kaip jūs vedžiojate savo šuniuką, bet niekad nedrįsau prieiti. Norėčiau jums tiesiog padėkoti.“
Bet mums dėkoti nereikia. Nėra už ką. Bordas yra mūsų šeimos narys, jis toks pats šuo kaip ir daugelis, tik su papildomais dviem ratukais. Nors… Ne! Jis ne toks pats kaip daugelis. Jis pats mylimiausias ir mieliausias mano ratuotas Žužikas.“
