„Šokoladas arba Šoka – šuo iš Antakalnio. Jo mamos šeimininkę kartą sutikau gatvėje, iškart pažino Mažylį (toks jo vardas buvo seniau). Tai pirmas mano šuo, bet jau suprantu, kad ne paskutinis.
Pasiėmiau jį iš prieglaudos, kaip man atrodė, gerai pasiruošusi: perklausiusi daugybę laidų apie dresūrą, prisiskaičiusi sėkmės ir nesėkmės istorijų, parepetavusi su draugų šunimis. Prašiau savanorių patarimo – ieškojau aktyvaus gyvūno, kuris nepavargs žygiuose po mišką.
Merginos man parodė kiemo chuliganą Šokoladą, kuris ne pirmą ir ne antrą kartą grįžęs į prieglaudą, kaukia paliktas vienas ir kanda. Aišku, kad kanda, teko sužinoti vėliau, bet kuris šuo nekanda, ane? Pirmos savaitės kartu visai nebuvo saldžios. Pamenu piktus kaimynus, stresą ir miego trūkumą. Kartais pagalvodavau, kad reikėjo imti Stefutę („SOS gyvūnų“ prieglaudoje buvo tokia didelė, meili ir rami senolė šunytė).
Labai mažais žingsneliais eksperimentuodama su tuo, ką išmokau internete, pradėjau suprasti, kaip Šoka mato pasaulį. Tada įsteigiau naujas namų taisykles: viskam yra gera vieta ir geras laikas, aš parodau, kur vieta ir kada laikas, ir visi geriausi dalykai nutinka, kai ausys ir akys žiūri į mane.
Šokai, žinoma, reikėjo laiko surasti tuos geriausius laikus ir vietas ir patikrinti, gal vis dėlto ant stalo – visai gera vieta paieškoti maisto arba gal naktį galima apšaukti laiptinės praeivius. Vis dar pasitikrina kartas nuo karto.
Praėjus metams pradėjau mažiau stengtis ir daugiau atsipalaiduoti. Atrodo, kad ir šuo panašiai – ėmė mažiau blaškytis, įveikia jam neaiškias situacijas lengviau, be panikos ir didelės dramos. Baigėsi dainos, kai vienas namuose, mašinoms gatvėje įkąst nebesinori, žmonėms įkąsti nepasitaiko proga. Šiandien žaidėme aikštelėje ir palei tvorą ėjo vyras su kitu šuniu, Šoka išspjovė kamuoliuką ir jau ruošiasi bėgt gąsdint. Sakau: „palik!“ – sustingo ir žiūri į mane. Palaukėm taip, kol vyras nueis, ir žaidėme toliau. Po beveik dviejų metų pratybų toks Šokolado pasirinkimas – man didelis pasiekimas!“
