„2013 m. spalį man paskambino pažįstami ir papaskojo istoriją apie vieną šunį, kurį žmonės nori po mėnesio atiduoti į prieglaudą. Labai svarsčiau, ar sugebėsiu juo rūpintis viena, nes tuo metu gyvenau ir dirbau Kaune. Lapkričio 1 d. nusprendžiau, kad paimsiu šunį, bet tik laikinai. Tik išauklėsiu, padirbėsiu su juo ir padovanosiu.
Tą dieną mano mama buvo Druskininkuose ir jos paprašiau, kad kuo skubiau nuvyktų į Viečiūnų gyvūnų prieglaudą ir paimtų šunį. Kitą dieną atvykusi į Druskininkus susipažinau su Toriu. Tuo metu jam jau buvo 2 metai ir 7 mėn. Suaugęs ir susiformavęs, jo vardas buvo Tutis, bet po kelių savaičių sugalvojau pakeisti vardą. Į senąjį vardą nelabai reagavo, o jis ir neatspindėjo tikrojo Torio. Po metų darbo su Toriu ir lankymosi šunų mokykloje nusprendžiau jį pasilikti. Buvo baisu, kad tiek įdėto darbo ir pastangų kas nors nesugadintų.
Toris buvo kuklus, bailus, bet ir labai agresyvus kitiems gyvūnams. Senos praeities tiksliai nežinau, bet tiek, kiek pastebėjau, buvo muštas, prispaustas durimis (nes mums grįžtant namo turėdavau plačiai atidaryti duris), labai bijojo išgėrusių vyrų. Nežinojo, kas yra žaislai, į lauką išeidavome tik atlikti reikalų ir namo, jis toliau nenorėdavo eiti. Be to, puldavo visus šunis iš eilės, tiesiai į kaklą, nes pats buvo sukandžiotas.
Kai veterinarai jį pirmą dieną tikrino, buvo rastas ir lūžęs šonkaulis, jis buvo kreivai sugijęs. Nuotraukos nedarėme, nes šuniui neskaudėjo, tik guzas yra likęs iki šių dienų. Taip pat naktimis griežė dantimis dėl per tuos metus patirto streso. Dantų griežimo nepašalinsime, bet stresą mažiname (žaidimais, išsilakstymu, namie paliekame su žaislais, kad turėtų ką veikti).
Dėl visų šių priežasčių pradėjau dirbti su Toriu. Ėjome į privačią mokyklą pas trenerį, kuris tik duodavo nurodymus, o toliau pati dirbdavau. Per metus Toris pasikeitė kardinaliai. Dabar jis gali prieiti prie kitų šunų, bet matau iš jo kūno kalbos, kai jam nebepatinka, tada pašaukus jis ateina.
Jaučiasi saugus, lauke gali būti valandų valandas. Taip pat nebereaguoja į išgėrusius žmones tol, kol jie neprieina prie manęs arba draugo. Tuo metu jis nepuola, tik loja. Taip pat išmoko sėdėti, laukti, duoti labas. Išmoko pasaugoti, kai kas nors puola mane ar kitą šeimos narį. Turime namie Katiną, tai per pusmetį susigyveno.
Dabar Toris turi savo rutiną, vedame į lauką apie 3 kartus, visada turi maisto, tai nebesuvalgo iki paskutinio kąsnio. Turi savo miego vietą, žaislus. Visos šios rutinos išmokė draugas. Toris jį nuo pat pirmos akimirkos prisileido, bet pavydo scenų Toris neslėpdavo, kaip ir dabar. Jeigu kuris nors iš mūsų išvyksta iš Lietuvos, Toriui reikia kelių dienų priprasti, vedžiojant lauke jis blaškosi ir tikisi sutikti savo išvykusį šeimininką.
Esame labai laimingi turėdami Torį. Jis visada laukia grįžtančių, atneša žaislus, parodo, kada nori į lauką. Jeigu sergame, atsiguls šalia ir šildys. Jis jaučia, kai esame pavargę, tada tik atsigula šalia arba užlipa ant kojų ir nori būti prisiglaudęs. Visada ir visur su mumis keliauja, jeigu tik parduotuvės leidžia atsivesti augintinį, jis kartu su mumis.“
