Laiko būrį pamestinukų
Biržų rajono Skrebiškių kaimo 54 metų ūkininkės Marijos Undzėnienės namuose gyvena 18 kačių.
Visi gyvūnai pamestinukai.
Baltmargiai, rudi, raini, trispalviai dėmėti, juodi ir balti, sveiki ir pasiligoję – visi jie šeimininkės vienodai mylimi, visad sočiai papenėti ir paglostyti.
Vienus moteris rado negyvenamose sodybose, kitus pakelėse išmestus, trečius, dar aklus, žmonės panėšėjo iki M.Undzėnienės namų ir tiesiog sumetė į gyvatvorę, esą geraširdė moteris vis tiek priglaus.
Smalsuolės žiūri pro langus
Dviaukštis M.Undzėnienės mūrinukas stovi kaimo gale. Kieme matyti žemės ūkio technika.
Traktorių „Belarus“ moteris vairuoja pati, su juo apdirba savo turimus 20 hektarų.
Skrebiškietė laiko dvi karves, tad dalis žemės skirta ganykloms, kitoje dalyje augina grūdines kultūras.
Visi ūkio darbai jos pečius užgulė prieš 8 metus, kai mirė vyras. Du sūnūs jau užauginti, jie gyvena ir dirba Vilniuje, tad M.Undzėnienė namuose likusi viena ir iš visų jėgų stengiasi išlaikyti ūkį.
Darbų, regis, begalės, bet moteris randa laiko pasirūpinti ir bejėgiais gyvūnais.
Įsukus į ūkininkės kiemą iš karto matyti, kad čia gyvena kačių mylėtoja, pro rūsio langus smalsiai dirsčioja keli miaukliai, rainių snukučiai prisiploję ir prie gyvenamųjų kambarių langų.
Už atimtą gyvybę baudos juokingos
Šeimininkė kviečia į vidų. Einant į svetainę pro kojas žaibo greičiu pralekia pora katinų ir dingsta už koridoriaus kampo. Palangė, nuo kurios ką tik laukan dirsčiojo ūsuoti smalsuoliai, jau tuščia. Pasislepia net mažas rudakailis kačiukas, koridoriuje gulėjęs ant vilnonio pakloto.
„Katinai – ne šunys, prie svetimo neina. Tai ir gerai, nes gali nuskriausti, visokių žmonių yra“, – sako gyvūnų mylėtoja.
Kalbą pradedame nuo neseno įvykio, kai radviliškietis nudobė, išsikepė ir suvalgė savo katiną.
„Dažni atvejai, kai šunį ar katiną nudaigoja. Žiauraus elgesio su gyvūnais banga vis kyla. Vienas nuo tilto numetė, kitas prie kryžiaus prikalė, pagaliu uždaužė, akis išdūrė, dar kitaip nukankino. O kokios bausmės? Negirdėjau, kad bent vienas gautų nelaisvės“, – per švelniais įstatymais piktinasi ji.
Prieš kurį laiką buvo atvejis ir netoliese, Biržuose, kai girta moteris per balkoną žemėn šveitė katiną, gyvūnėlis ištiško. Toji moteris paskui gyrėsi, kad baudos gavo tik 15 eurų.
O kur dar miškuose numirti palikti? Šalia Skrebiškių esančioje Biržų girioje grybautojos ir uogautojos ne kartą rado grandinėm prie medžių pririštus šunelius.
„Moteris iš Papilio ėjo grybaut ir pamatė du šunis prie medžio lenciūgu prirakintus. Buvo labai išsekę, kaži kiek dienų neėdę, negėrę. Juos išvadavo, namo parsinešė, bet vienas jau neišgyveno, nugaišo“, – apgailestauja M.Undzėnienė.
Anot jos, ir visuomenės nuomonė apie gyvūnų kankintojus neadekvati anų nusikaltimui, ne kartą girdėjusi pasakymą: „Ką čia baust, žmogų užmuša ir išsisuka, o čia tik katinas ar šuva.“
Vieni toleravo, o kiti ir spardė
Kaipgi M.Undzėnietė patapo kačių globėja?
„Katės mane supo nuo vaikystės, tėvų namuose Gludiškių kaime jų nuolat buvo“, – sako ji.
Kai katės atsivesdavo kačiukų, ji, dar maža, prašydavo tėvų jų nesunaikinti, tie visus ir palikdavo. Seniau taip mažai kas elgdavosi, kaimo žmonės nepageidaujamo prieauglio dažniausiai atsikratydavo.
M.Undzėnienės vyras Edvardas irgi katėmis nesibodėjo, kiek žmona katinėlių parnešdavo, tiek jų namie ir gyveno.
Iš pradžių Undzėnai gyveno kaimo daugiabutyje, ten irgi daug kačių laikė. Tik dėl kaimynų buvo problemų. Vieni kates myli, kiti spardo.
Kai prieš 28 metus pasistatė namą, iš svetimų nebereikėjo jokių priekaištų klausyti dėl kačių skaičiaus.
Užaugino katės išmestąjį
„Meškį parsinešiau iš anos kelio pusės. Buvo mažulytis, tik pradėjęs matyti. Matyt, katė jo atsikratė, gyvūnai taip daro: nesveikus, kurie, atrodo, neišgyvens, išneša ir palieka“, – pasakoja apie labai mylėtą augintinį.
Meškis augo batų dėžutėje ant palangės, buvo silpnutis, atrodė, kad neišgyvens.
Kai paaugęs iš dėžutės išlipo, sunkiai vaikščiojo, keistai tempė užpakalines kojas.
Apžiūrėjęs veterinaras pasakė, kad gyvūnui, matyt, prispausti stuburo nervai, įgimtas defektas, laimė tik, kad katinėlis dėl to nejaučia skausmo.
M.Undzėnienei nė mintis nekilo ligotą gyvį užmigdyti, katinas išgyveno 4 metus, o nugaišo nuo gerklės vėžio, prieš tai iškentęs kelias operacijas.
„Buvo labai prieraišus, suprasdavo iš pusės žodžio, šaukiamas tuoj pat atskuosdavo lyg šunelis. Jei žadintuvas čirškia, o aš nesikeliu, letenėle kapsto veidą. Palaidojau jį kieme po ąžuolu“, – pasakodama moteris graudinasi.
Paralyžiuotam katinui padarė ratelius
Vieną katinėlį M.Undzėnienė rado ant sankryžos, matyt, partrenkė mašina, jis nebevaldė užpakalinių kojelių. Gyvūnas turėjo ir šeimininkę, bet moteris ėmė dejuoti: kurgi dabar tokį dėti? Gal užmigdyti?
„O vargšelis taip gailiai žiūri. Parsinešiau namo. Iš vaikiškos mašinytės vyras jam padarė ratelius. Ryte juos pritaisom, tai visą dieną duodasi po kambarius. Vakare nuimam. Savo reikalus darė tvarkingai, į vieną vietą, tačiau kai pusė kūnelio paralyžiuota, tekdavo ir nušluostyti, pats ne visad susitvarkydavo“, – kalba pašnekovė.
Tas nelaimėlis, judėjęs rateliais, išgyveno trejus metus, o vieną rytą vyras jį rado sustingusį.
Prašo, kad perauklėtų laukinukus
Dabar pas M.Undzėnienę tokių didelių invalidų nėra, tik Rainis, neturintis pusės priekinės letenos.
Kol kalbamės, keturkojai namų gyventojai aprimsta, du net atsliūkina pasmalsauti, apuosto kuprinę, kojas, net užšoka ant fotelio, kuriame sėdžiu.
Tada jau su šeimininke einame apžiūrėti ir kito gyvūnijos ūkio.
Balto kaip sniegas žaliaakio vardas Spindulėlis. Šeimininkės paimtas kabinasi nagais ir sukasi nuo svetimų.
Jis išskirtinio būdo, labai mėgsta vandenį, braido po balas. Spindulėlio katė kažkodėl nemylėjo, jo nemaitino.
„Būdavo, dedu šalia karšto vandens butelį, kad turėtų kur prisiglausti“, – pasakoja, kaip jį augino.
M.Undzėnienė draugauja su Biržų gyvūnų prieglauda „Mažas draugas“, jie kačių augintojai kartais atveža maisto, o moters prašo pagalbos, kai priima sulaukėjusius katinus. Tokių bendrose patalpose laikyti neįmanoma, gąsdina kitas kates. Tada laukinukės perkraustomos į M.Undzėnienės namus, kur daug erdvės ir laisvės.
„Atvežė Baltanosį. Iš prieglaudos jį žmonės buvo pasiėmę, bet grąžino, nes buvo labai baikštus, neprisileido. Parsivežiau, išleidau į lauką – kaip dėjo į kojas, o po dviejų parų pats parėjo, juk čia sočiai maisto. Bet prireikė visų metų, kol kaip reikiant apsiprato ir ėmė mane prisileisti“, – pasakoja moteris.
Katėms jos name tikras rojus, rūsio langelis visad atviras, tad dieną dažnai jos marširuoja kur panorėjusios, o namo susirenka apie 18 valandą, kai į dubenis supilstomas šviežiai pamelžtas pienas.
„Kartais paėsti ateina ir svetimos ar benamės naujokės. Būna, kad su senbuvėmis ir pasipjauna, bet ilgainiui santykiai susireguliuoja“, – sako ji.
Ant palangės sėdėjo Hitleris
Daugelis M.Undzėnienės augintinių marširuoja į lauką ir atgal, tačiau yra 7 privilegijuotieji, kurie žiemą gyvena tik namie, savo reikalus atlieka į dėželę su kraiku.
Moteris veria miegamojo duris, čia ant lovos įsitaisę trys katinai. Vienas jų – pusės letenos neturintis Rainis. Stambaus sudėjimo katinas labai mielas ir draugiškas, iš karto eina artyn, bet matyti, kaip jam tai sunku, laimė, kad bigė remiasi į minkštus patalus.
Jį moteris rado pas vieno ūkininko darbininkus. Buvo žiema, 10 laipsnių šalčio, o žmonės bekojį katiną laikė lauke.
„Stovėjo nabagėlis pakėlęs bigę, jai juk labai šalta, negali į ledą remtis. Paprašiau, kad nelaimėlį man atiduotų“, – Rainio istoriją pasakojo ji.
M.Undzėnienė spėja, jog Rainis letenos neteko papuolęs po šienapjove, kai laukuose peliavo.
Ant palangės tupi du juodmargiai, jie iš tų baikščiųjų. Vieno snukučio išraiška pribloškia.
M.Undzėnienė užbėga už akių komentarams ir paaiškina: „Jis vardu Hitleris.“ Katino panosėje juodų hitleriškų ūsų dėmė, todėl gyvūnas atrodo labai piktas.
Rentinys buvo kruvinas
M.Undzėnienei rūpi ne tik katės, jai skauda širdį dėl visų nuskriaustų gyvūnų.
Neseniai moteris organizavo akciją užkasti ar uždengti atvirus kanalizacijos šulinius.
Tokių šalia Skrebiškių buvo gausybė.
Į juos kartkartėm įkrisdavo laukiniai ir naminiai gyvūnai.
Šuliniai buvo kolūkių laikais veikusios didelės fermos teritorijoje. Anksčiau jie jokios grėsmės nekėlė, bet kai metalo vagys nuo visų nulupo dangčius, kelių metrų gylio duobės tapo mirtį nešančiais spąstais.
Vienais metais M.Undzėnienė rado į šulinį įkritusį stirniuką. Išgirdo, kad pievoje kažkas gailiai šaukia, nuėjo ieškoti ir rado įkritusį miško žvėrelį.
Ištrauktas stirniukas iš žmogaus rankų labai godžiai gėrė vandenį. Jį vėliau pamiškėje paleido, atėjusi stirna jauniklį nusivedė.
Kitą kartą moteris rado šulinin įkritusį barsuką. Visas rentinio kraštas buvo kruvinas, bandydamas išlipti žvėrelis nusilaužė nagus.
Talkos metu skrebiškiečiai užkasė ar betono luitais uždengė 26 šulinius.
Katės padėjo gydytis
„Kai kurie žmonės sako: nelieskit gyvūnų, jie nešioja visokias bacilas. O aš manau, kad tie, kas su gyvūnais bendrauja, yra daug sveikesni nei tie, kurie bijo šiaudą nuo žemės pakelti“, – įsitikinusi pašnekovė.
Moteris pati patyrė, kokį stiprų ryšį turi žmogus ir jo augintinis.
Prieš porą mėnesių M.Undzėnienei atlikta operacija, namie ji nebuvo 5 dienas, tuo metu jos augintinius prižiūrėjo iš sostinės parvykęs sūnus.
Kai ligonė grįžo, katės parodė ne tik didžiulę meilę, bet ir stengėsi savotiškai šeimininkę gydyti – visos sulėkusios jai apgulė pilvą, vietą, kur buvo operuota.
Anksčiau, jei katės įšokdavo į šeimininkės lovą, įsitaisydavo kas kur, tai palei kojas, tai išvis toliau nuo jos. O dabar, tarsi jausdamos, kad viduje tebėra žaizda, kelias dienas gulėsi tik ant pilvo. Ir visu būriu. Atsigulusios dar kojomis ją minkė, murkė.
Kai M.Undzėnienė sustiprėjo, baigėsi ir terapinės kačių procedūros.
