Visada labai nuliūsdavau perskaičiusi istorijas apie išmestus vyresnio amžiaus augintinius, kurie kažkada buvę mylimi vieną dieną tampa nereikalingi, nes tapo per seni… Matyt, taip nutiko ir šuniukui vardu Ąžuolas, kuris būdamas senjoru pateko į karantinavimo tarnybą, kurioje seni ligoti šunys sulaukia nekokios baigties… Tačiau jau tada Ąžuoliukui pasisekė, nes jį pastebėjo VšĮ „SOS gyvūnai“, kuri neleido jo užmigdyti ir priėmė į savo prieglaudą.
Ąžuoliukas buvo labai prastos būklės, sužalotas ir su augliu ausyje, kuris jam kėlė skausmą. Prieglaudoje jis gavo ne tik pastogę ir maistą, tačiau ir gydymą. Jam buvo atlikta ausies operacija, po kurios jis jaučiasi žymiai geriau, nors liko visiškai kurčias.
Prieglaudoje Ąžuoliukas pragyveno beveik pusę metų, kol vieną dieną aš sugalvojau užsukti ir nuvežti šuniukams dovanėlių. Vykdama į prieglaudą galvojau, kad gal būtent šiandien atėjo laikas įgyvendinti savo ilgai gvildentą mintį ir pagaliau pasiryžti priimti į namus naują gyventoją. Ir štai… Jau tą pačią dieną grįžau namo su Ąžuoliuku.
Jis man krito į akį, vos tik atvykau prie prieglaudos vartų, kai jis pasitiko mane savo liūdnomis akytėmis ir ramiu lojimu. Ąžuoliukas sulaužė visus stereotipus, kad senas šuo nepripranta prie naujų šeimininkų, kad seno šuns nieko neišmokysi ir pan.
Jis labai prieraišus ir net būdamas kurčias puikiai mokosi komandų iš rankų gestų. Nors su juo jau nepabėgiosi ir jėgų jam užtenka tik trumpiems pažaidimams, tačiau jis labai mėgsta ramius pasivaikščiojimus ir buvimą šalia.
Ąžuolas be galo draugiškas šuo, niekad nėra parodęs jokios agresijos mums ar kitiems dviems mūsų šunims. Kai važiuojame į miestą pasivaikščioti (patys gyvename kaime), jis jau pats su malonumu lipa į mašiną ir ramiai keliauja.
Mieste jis puikiai vaikšto su pavadėliu ir labai džiaugiasi galėdamas užuosti tiek daug naujų kvapų. O iš įdomesnių faktų apie Ąžuoliuką, tai pasirodo, šis dičkis bijo tamsos ir bijo naktį likti vienas, pradeda panikuoti, todėl jis miega su mumis viename kambaryje ir dar su įjungta lempa.
Naktimis jis vis staiga atsibunda ir pribėga pažiūrėti, ar esame šalia, pamatęs mus apsiramina ir vėl eina miegoti. Mūsų su Ąžuoliuku draugystė jau tęsiasi beveik pusę metų ir labai tikimės, kad dar ilgai galėsime ja džiaugtis.
