Dar prieš pavasario karantiną išvykę į Ispaniją, nė negalvojome, jog ten sutiksime mažą plaukuotą širdutę, kuri pakoreguos mūsų gyvenimą. Apskritai nė neplanavome auginti kokio nors gyvūnėlio. Bet atsitiko taip, kaip yra. Ir tuo labai džiaugiamės.
Ispanijoje apsigyvenome kalnuose, sodyboje „Wichampy Oyate“, kurioje gyveno keturi katinai – Feliksas, Načio, Knopkė ir ypatingoji Mazgio mama Liepa.
Visi gerai žinome, kaip atsiranda maži vaikai. Mazgio mama Liepa kalnuose sutiko katiną. Po jų susitikimo įvyko stebuklas – Liepa tapo besilaukiančia kate. Nuo tada prasidėjo kitoks gyvenimas…
Vieną gražų ispanišką rytą Liepa pasidarė nerami, visą rytą sekiojo mane iš paskos. Tądien nusprendžiau niekur neskubėti ir skirti daugiau laiko jai. Ji pasidarė ramesnė, atsigulė, o aš ją glosčiau ir glosčiau, kol prasidėjo pilvo susitraukinėjimai. Neneigsiu, šiek tiek išsigandau, bet niekur nesitraukiau – Mazgio mamai nubėgo vandenys. Tačiau kačių gimdymas neprasideda čia ir dabar. Močiutė man sakydavo, kad katės kačiukus atsiveda rytais. Taip visą dieną ir praleidau su Mazgio mama vidury salės. Nuskubėjau anksčiau miegoti, kad greičiau ateitų rytas…
Ir štai išaušo lemtingas rytas, vos pabudusi puoliau žiūrėti, kaip sekasi Liepai. Ir su didžiuliu džiaugsmu sušukau – „jau yra kačiukai!“. Ispanijos kalnuose gimė penki kačiukai.
Mazgis, katinas emigrantas iš Ispanijos, gimė 2020 m. birželio 22 d., visai prieš Jonines. Nežinau, kas, kaip ir kodėl, tačiau jis mus patraukė. Mes tai vadiname kažkokia magija. Ir, turbūt, ne šiaip koks sutapimas, bet mes, iš tikrųjų, vienas kitą suradome. Jis vienintelis kačiukas iš visų penkių neišleisdavo nė garselio, kai aš jį paimdavau į rankas. Nieko nesakydavo ir jo mama.
Taip prasidėdavo kiekvienas mano rytas – Mazgis nors akimirkai ant mano rankų. Labai laukiau, kada jis atsimerks, norėjau prieš išvykdama iš Ispanijos kalnų sulaukti mudviejų žvilgsnių susitikimo. Lyg kažkas iš aukščiau šitą dovaną man padovanojo: pora dienų iki išvykimo Mazgis atsimerkė ir pažvelgė į mane savo apsiblaususiomis akytėmis. Mes išvykome…
Grįžę į Lietuvą, kasdien iš artimųjų Ispanijoje laukdavome naujienų apie Mazgį ir jo nuotraukų. Norėjome matyti, kaip jis auga ir stiprėja, kadangi neturėjome galimybės to stebėti iš arti. Laukėme visus tris mėnesius, kol jis sustiprėjo ir galėjo keliauti pas mus. Artimieji iš Ispanijos jam sugalvojo vardą Žanrob, kadangi tvarkant dokumentaciją kelionei į Lietuvą reikėjo vardo. O mums, Žanai ir Robertui, jis nuo pirmos dienos buvo Mazgis.
Išaušo rudens diena, spalio 12-oji, ir popiet pas mus atvyko Mazgis. Pirmas jį pasitiko Robertas ir pasirūpino, kad keliauninkas turėtų, ką pavalgyti ir kur atsigulti. Tiesiog supažindino Mazgį su jo būsimais namais. Mažylis atvyko labai išsigandęs, ir mes jautėme didelę atsakomybę už jį, stengėmės skirti daug dėmesio, kad jis jaustųsi saugiai ir ramiai. Ilgai laukti nereikėjo, jau tą pačią dieną jis jautėsi kaip namie.
Koks jis? Jis geriausias kačiukas, apie kokį galėjome tik pagalvoti. Kaip mes mėgstame sakyti, jis lyg pliušinis. Buvome nusiteikę kur kas rimčiau, kad bus daug daugiau reikalų turint katiną, bet… šitas katinas kažkoks ypatingas. Jis geras, švelnus, sveikai judrus, labai savarankiškas, tvarkingas ir labai tolerantiškas naujovėms.
Kadangi patys esame labai aktyvūs ir judrūs, tad įsivaizdavome, kad ir mūsų augintinis toks turėtų būti ar bent jau labai panašus į tokį. Nesuklydome, jis labai smalsus, veržiasi į balkoną, nenusėdi vietoje. Todėl nusprendėme jį vestis kartu su savimi visur, išskyrus darbą. Jis mūsų kelionių į miestą ir parką kompanionas.
Mazgis nuo pirmos dienos niekam nesipriešino, nei segant petnešas ar pavadėlį, nei rengiant striukyte, nei kerpant nagus. Jis tiesiog švelnumo įsikūnijimas, net nagų nerodo, net nekniaukia, balso nerodo, kas mums iš pradžių buvo labai keista. Net ir dabar dar norime išgirsti iš jo kokį nors garsą, kad suprastume, ar kažkas patinka, ar ne. Mazgis tik ryte pasisveikina, palydi iki vonios ir išlydi į darbus.
Nupirkome jam įvairių žaislų – juk katinai mėgsta žaisti. O jo geriausi žaislai, pasirodo, yra ausų krapštukai, folijos rutuliukai, maišeliai. Galvojome, kad jis namus apvers aukštyn kojomis, bet nieko panašaus, jis puikiai supranta, kas leidžiama, o kas ne. Mums tikras džiaugsmas stebėti, kaip jis gaudo musytes. Labai gera, kai žiūrime televizorių, o jis ateina ir atsigula šalia. Jis nemėgsta būti vienas, jam patinka mūsų kompanija.
Mazgis – mūsų maža plaukuota širdelė. Taip mes jį vadiname, ir jis į tai reaguoja labai šiltai. Jis su mumis gyvena dar tik tris mėnesius, jam yra šeši mėnesiukai. O per tą laiką jis daug ką patyrė: dvi paras trunkančią kelionę iš Ispanijos į Lietuvą automobiliu, klubo operaciją ir pooperacinį periodą, kurio metu net verkiau matydamą jį tokį silpna ir bejėgį. Net galvojau, kad padarėme jam blogiau, nei buvo. Kitaip nei kiti katinai, kurie yra linkę slėptis kai jiems blogai, jis buvo šalia manęs ir jautėsi ramus.
Mano ir Mazgio ryšys ypatingas jau nuo pirmų dienų. Bet negaliu nepaminėti ir tėčio, taip vadiname Robertą, kuris su didžiausiu atsidavimu rūpinasi, kad Mazgis nebūtų alkanas, kad tualetas butų švarus ir, žinoma, kad katinėlis jaustųsi saugus.
Mazgis draugiškas su visais, saugus kačiukas net ir vaikams. Jis geriausias katinas, apie kokį galėjome tik pasvajoti, ir mūsų svajonės išsipildė. Mes patys sau pavydime tokio minkšto draugo. Dabar jau nebeįsivaizduojame gyvenimo be jo, jis mūsų gyvenimo džiaugsmas ir skausmas.
