Vienas šuo patekęs į vištų pilną kiemą tik vaikosi jas linksmai lodamas, kitas gi imasi rimtos medžioklės ir kelias papjauna. Tai visai nereiškia, kad šuo kuo nors nenormalus ar pažeistos psichikos: vytis zuikį, įvyti medin katiną, vaikytis vištas ar net sučiupti kokį triušį daugumai šunų yra visai natūralu.
Originalios akys ir nelengvas gyvenimas
Milė energinga vidutinio amžiaus kalė. Veterinaro nuomone, jai turėtų būti maždaug septyni metai. Liekna, grakšti, vilkšunio tipo keturkojė labiausiai prikaustanti dėmesį skirtingų spalvų akimis. Viena jų yra skaidriai mėlyna, kita – ruda. Specialistų nuomone, mėlyna akis yra greičiausiai paveldėta iš Sibiro haskio, kuris galėjo būti vienas Milės protėvių.
Milės gyvenimas su žmonėmis prasidėjo vos ne idealiai – gyveno Klaipėdoje jaukiame šiltame bute, buvo mylima, miegodavo kartu su šeimininkais lovoje, tačiau šeimininkai išsiskyrė. Milė liko gyventi su šeimininke, bet vėliau savininkė išvyko dirbti į užsienio šalį ir Milė iškeliavo gyventi į naujus namus, kuriuose praleido pusantrų metų. Naujieji šeimininkai nelabai jos norėjo, tad atidavė į kaimą, kur Milė buvo prikabinta prie lenciūgo ir leido laiką purve, lietuje bei šaltyje. Galiausiai kalytei pavyko nusitraukti lenciūgą ir pabėgti bei susitikti savanorius.
Milė labai gera ir draugiška žmonėms, pozityviai nusiteikusi. Energinga, pasiruošusi su savo žmogumi keliauti per visą pasaulį.
Medžioklės instintas
Jos originalios akys atkreipė dėmesį ir Milė prieglaudoje ilgai neužsibuvo. Ją panorusi įsišuninti moteris turėjo erdvų kiemą ir gražius namus.
Tiesa, tuose namuose pabuvo nepilną mėnesį. Kuo nusikalto? Peršoko tvorą ir papjovė keliolika kaimynystėje besiganančių vištų. Čia meilė ir baigėsi. Per pokalbį telefonu, naujoji šeimininkė išvadino šunį psichiškai nestabiliu, visiškai beverčiu, kuris nori pjauti kitus gyvūnus (vištas). „Dėl šuns tikrai tvoros nekeisiu! Jos vieta prie lenciūgo arba tik voljere ir išvis tuoj nuvešiu ir pati užmigdysiu ją!“, pareiškė moteriškė.
Naivu tikėtis, kad tokį šunį užteks tik paliesti kieme – ir jokio vargo. Milė yra subrendusi ir protinga kalė, kuriai reikia žmogaus dėmesio, pasivaikščiojimų, nuotykių, o ne tik aptverto kiemo. Medžioklės instinktai Milei nebuvo svetimi, todėl jie niekur nedingo ir radus namus, ypač kai visai šalia tvoros sukinėjosi vištaitės…
Dviguba atsakomybė ir skirtingi požiūriai
Savanorius visada erzina skirtingi požiūriai į pirktus iš veislyno ir iš prieglaudos pasiimtus augintinius. Jeigu nusiperki šunį iš veislyno už kokį tūkstantį eurų ir jis papjauna kaimyno triušį, vištą ar katiną, niekam net nekyla mintis skųstis veislyno vadovui, grasinti ar reikalauti atlyginti nuostolius. Šuo vertingas ir brangus, žala, palyginus, menka ir savininkas su nukentėjusiu išsiaiškina pats.
Imdami šunį iš prieglaudos būsimi savininkai irgi sudaro su prieglauda sutartį, kuria įsipareigoja prisiimti visą atsakomybę už augintinį. Tačiau daugelis mano, kad prieglauda vis tiek yra už jį atsakinga ir piktinasi, jei augintinis neatitinka jų lūkesčių. Nors savanoriai suteikia visą informaciją apie augintinį prieš jį priglaudžiant.
Kodėl vis tik savanoriai priima atgal jau įsišunintus šunis? Mat savanoriams svarbiausias dalykas yra šuns gyvybė ir gerovė, svarbus jo likimas. Savininkas, kuris nemyli prisiimto augintinio ir žada jį nužudyti po pirmo nepatikusio nusižengimo – nėra tas žmogus, kuris turėtų laikyti gyvūną.
Problemos kaip ir nėra
Milei tereikia namų, kurių šeimininkas atsižvelgtų į jos medžiotojiškus polinkius, pažintų ją. Reiktų ir kiemo tvoros, kuri būtų aukštesnė, nei sugeba peršokti Milė.
Susidomėjusius prašome skambinti „Telšių uodegėlės“ šuniukų komandai tel. nr.: 8 67505615.
