3 nuo „lenciūgo“ išsigelbėję šunys ieško namų, kuriuose būtų mylimi: tai, ką turėjo ištverti – sukrečia

Lenciūginiai šunys – tai dar vienas dalykas, kuris skiria LR nuo civilizuotų šalių. Panašiai kaip ir lauko tualetai. Tačiau jei tualetai tik smirdi, tai lenciūginiai šunys yra žiaurus humanizmo išniekinimas.

 Hugo, Grantas, Rudis.<br> „Telšių uodegėlės“ nuotr.
 Hugo, Grantas, Rudis.<br> „Telšių uodegėlės“ nuotr.
Rudis.<br> „Telšių uodegėlės“ nuotr.
Rudis.<br> „Telšių uodegėlės“ nuotr.
 Hugo.<br> „Telšių uodegėlės“ nuotr.
 Hugo.<br> „Telšių uodegėlės“ nuotr.
Grantas.<br> „Telšių uodegėlės“ nuotr.
Grantas.<br> „Telšių uodegėlės“ nuotr.
Rudis.<br> „Telšių uodegėlės“ nuotr.
Rudis.<br> „Telšių uodegėlės“ nuotr.
 Hugo.<br> „Telšių uodegėlės“ nuotr.
 Hugo.<br> „Telšių uodegėlės“ nuotr.
Grantas.<br> „Telšių uodegėlės“ nuotr.
Grantas.<br> „Telšių uodegėlės“ nuotr.
Rudis.<br> „Telšių uodegėlės“ nuotr.
Rudis.<br> „Telšių uodegėlės“ nuotr.
 Hugo.<br> „Telšių uodegėlės“ nuotr.
 Hugo.<br> „Telšių uodegėlės“ nuotr.
Grantas.<br> „Telšių uodegėlės“ nuotr.
Grantas.<br> „Telšių uodegėlės“ nuotr.
Daugiau nuotraukų (10)

„Telšių uodegėlė“, beglobių gyvūnų asociacija

Jan 9, 2024, 12:44 PM

Daugelis šunų, ypač kaimuose savo gyvenimą praleidžia pririšti prie būdos 2–3 metrų lenciūgu. Jų pasaulis yra keli metrai aplink būdą ir nemažai šunų taip praleidžia visą gana trumpą gyvenimą. Ant lenciūgo „pakabinti“ šunys paprastai išgyvena apie penkerius – šešerius metus.

Jei pasitaiko žmogiškesnis šeimininkas, kuris šunį „pakalbina“, pavedžioja, duoda jam normalaus maisto, išvalo jo aplinką – šuo išgyvena ilgiau. Bet tokių yra nedaug. Net ir tuo atveju šuo tėra vargšas kalinys, visam gyvenimui uždarytas į kalėjimą, nežinia už ką… Šiaip jau lenciūginiai šunys leidžia savo dienas purve ir šaltyje, minta visokiomis dažnai sugedusio maisto atliekomis, nuolat serga ir kenčia nuo parazitų.

Oficialiai tai yra gyvūno kankinimas, nes nebūtina gyvūną mušti – jei nesudaromos jam tinkamos gyvenimo sąlygos, jis nuolat serga, maitinamas jam netinkamu maistu, nemaudomas. Už tai, beje, galima bausti pinigine bauda.

Kankinė Dora

Ją savanoriai išgelbėjo pranešus neabejingiems kaimynams. Kalytei grandinė buvo taip įsiėdusį į kaklą, kad pūvanti mėsa jau dvokė. Net visko matę savanoriai buvo sukrėsti. Gydymas užtruko ilgai, bet jos jaunas stiprus organizmas, padedant gydytojams, negalią įveikė. Tai jau praeities istorija. Dora pasveiko, įveikė savo baimes ir dabar jauna bei džiaugsminga mėgaujasi naujais namais, kur yra mylima ir gerai prižiūrima. Jos buvusių šeimininkų nesinori vadinti žmonėmis…

Stiprūs ir narsūs

Šiuo metu „Telšių uodegėlės“ prieglaudoje gyvena trejetas stiprių vidutinio amžiaus šunų. Visi jie pabėgo nuo grandinės ar virvės ir ištrūko į laisvę. Tai šaunūs ir smagūs vyrukai, kurie, nepaisant patirtų skriaudų, neprarado pasitikėjimo ir meilės žmogui.

Grantas arba įspūdingas gėrio nugalėtojas

Vidutinio dydžio, labai simpatiškas, tačiau jau kiek vyresnis šuo. Kelyje Telšiai-Alsėdžiai tiesiog lakstė aplink kelią ir sekiojo pravažiuojančius automobilius. Taip ir prašė žmonių pagalbos. Pro šalį važiavo buvusi „Telšių uodegėlės“ savanorė. Sustojo ir atvežė šunį į prieglaudą. Granto kaklas buvo žaizdotas – nuo virvės ar lenciūgo. Grantas kažkaip sugebėjo išsivaduot ir pabėgo… O gal „humaniški“ šeimininkai tiesiog jį išmetė iš automobilio… Belieka spėlioti, nes savininkai į informaciją internete neatsiliepė. Dabar Granto kaklas jau sugijęs, šuo skiepytas ir ženklintas.

Šuo idealaus būdo. Taktiškas, mandagus, draugiškas. Vien tik patys geriausi atsiliepimai apie jį.

Todėl „Telšių uodegėlės“ savanoriai drąsiai sako, jei ieškote idealaus draugo – jis čia ir jo vardas Grantas.

Hugo

Sumanus, žaismingas, supratingas, paklusnus ir norintis visur ir visada sekti savąjį žmogų. Didesnio ūgio, nuostabių gintarinių akių. Hugutį myli ir vaikai, ir suaugę, o šis myli juos.

Hugo į prieglaudą pateko iš medelyno esančio netoli Telšių. Klaidžiojo jame ir niekur nesiruošė eiti. Kad kažkada turėjo namus rodo ryški pavadžio ištrinta kailio žymė aplink kaklą, ilgai ši vieta buvo išplikusi.

Hugo be galo draugiškas, tipiškas gerietis, bet jei reikia, gali apsiginti, kitiems šunims savęs skriausti tikrai neleistų. Patinų nelabai mėgsta, kalytės visos patinka.

Rudis

Tikras žmogaus draugas – Rudis. Sėdėjo autobusų stotelėje, kol jį pastebėjo geri žmonės. Pateko į „Telšių uodegėlę“ su didžiule supūliavusia žaizda ant kaklo, ištrinta šiurkščios virvės. Savanoriai žaizdą išgydė. Dabar tai – stiprus vidutinio amžiaus šuo be galo kantrus, mylintis visus žmones, ypač vaikus.

Prieglaudoje gyvena aikštelėje viename voljere su kitais dviem rudais šunimis: Melanija ir Fokse. Savanoriai juokaudami šitą gana ankštą voljerą vadina „Ryžikų bendrabučiu“. Vietos ten ne kažkiek – jam labai reikia savo kiemo, kad galėtų laiką leisti lauke. Mėgsta ilgus pasivaikščiojimus, eina tvarkingai šalia žmogaus.

Tiesa, Rudžio regėjimas nėra pats geriausias. Tačiau tai menka bėda – silpnaregiai ir net visiškai akli šunys puikiai orientuojasi aplinkoje naudodamiesi vien uosle. Rudžiui labai reikia žmogaus, savo kiemo, gryno oro, saulės. Gyventi gali voljere pastatytoje būdoje (dabar taip ir gyvena), tik, aišku, be jokios virvės ar lenciūgo ant kaklo ir su pasivaikščiojimais, kuriuos jis labai mėgsta.

Susidomėję skambinkite „Telšių uodegėlės“ šuniukų komandai tel. nr.: +370 675 05615.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.