Užsiėmimų su šunimis panaudojimas yra labai įvairus, todėl jie ne be reikalo yra skirstomi į tris kategorijas, priklausomai nuo to, kokiais tikslais jie yra pasitelkiami. Pirmojo lygio kaniterapija yra elementarūs susitikimai su gyvūnu, o jų metu konkretūs tikslai nėra užsibrėžiami. Vis dėlto svarbiausia, kad tokių susitikimų metu užsimezga šuns ir žmogaus kontaktas, teigiamai veikiantis pastarojo emocijas.
Antrojo lygio kaniterapija yra kiek sudėtingesnė veikla, reikalaujanti tam tikrų pedagoginių žinių. Tokio pobūdžio kaniterapija yra kartais vadinama mokymusi su šunimi. Šuo tokiu būdu yra pasitelkiamas kaip mokymo arba motyvavimo priemonė. Pirmuoju atveju šuo, pavyzdžiui, gali būti pasitelkiamas mokantis teisingo elgesio su gyvūnu. Antruoju, šuo dalyvauja bet kokio kito dalyko mokymosi procese – jo buvimas toje pačioje aplinkoje padeda įsisavinti žinias.
Dėl trečiojo lygio kaniterapijos diskusijų kyla daugiausiai, nepaisant to, kad jų veiksmingumas yra patvirtintas daugybės mokslininkų. Vykdant tokio pobūdžio kaniterapiją, šuo dalyvauja kompleksiniuose užsiėmimuose, kuriuose siekiama iš anksto užsibrėžtų tikslų. Svarbu pabrėžti tai, kad tokiuose užsiėmimuose dalyvauja ir gydytojai, tiesiogiai dirbantys su pacientu, o pati programa iš anksto būna suderinama su specialistais. Trečiojo lygio kaniterapija gali būti taikoma žmonėms, kurie turi psichinių, emocinių, socialinių bei kognityvinių sutrikimų.
Šiuo metu Lietuvoje kaniterapija dar žengia pirmuosius žingsnius ir kol kas yra vykdomi tik pirmieji du jos lygiai. To priežastis paprasta – neegzistuojantis šios veiklos reglamentavimas. Šiais metais įsikūrusi Kaniterapijos asociacija Lietuvoje būtent ir stengiasi šią spragą užpildyti. Iniciatyvius žmones vienijanti asociacija siekia, kad ši veikla būtų apibrėžta teisiškai. Tai leistų nustatyti griežtus reikalavimus užsiėmimams ir užtikrintų, kad vykdoma veikla būtų profesionali, su žmonėmis dirbtų tik atitinkamą kvalifikaciją turintys žmonės, patikrinti, tinkamai parengti bei apmokyti gyvūnai.
Dėl šios priežasties asociacija šį rudenį kreipėsi į Sveikatos apsaugos ministeriją su prašymu apsvarstyti galimybę įtraukti kaniterapiją į Sveikatingumo paslaugų sąrašą, į kurį taip pat patenka užsiėmimai su delfinais. Tai tik ilgo reglamentavimo proceso pradžia, tačiau didžiulis žmonių susidomėjimas kaniterapija ir jos pritaikymo galimybėmis leidžia manyti, kad ateityje šią veiklą vertinsime kiek kitaip. Ženklius pokyčius pastebime jau dabar – edukaciniais užsiėmimais ypatingai domisi įvairios ugdymo įstaigos, kuriose, esant galimybei, lankomės kartu su šunimis ir vedame pamokas. Tuo pat metu netrukus bus pradėta vykdyti ir pirmoji plataus masto užsiėmimų programa Vilniaus „SOS vaikų kaime“.
Lietuvos kinologų draugijos Mokymo centro darbuotojai jau yra vedę daugybę pavienių edukacinių užsiėmimų vaikams, kuriuose taip pat visuomet dalyvauja šunys. Iš patirties galima teigti, kad jų efektyvumas yra neįtikėtinas – bendraudami su gyvūnu vaikai keičiasi tiesiog akyse – jie tampa gerokai labiau motyvuoti dirbti ir kur kas geriau įsisavina jiems suteikiamą informaciją. Netgi susitikus dar kartą po pusės metų jie puikiai prisimena visų mūsų gyvūnų vardus. Iš arti stebint šį procesą bei matant vaikų pažangą, tiesiog sunku abejoti kaniterapijos teikiama nauda.
Išaugęs susidomėjimas užsiėmimais suteikia daug vilčių, kad netrukus atsikratysime klaidingos nuomonės, jog šuns vieta tėra prie jo būdos. Nepaprastai stiprus žmogaus ir šuns tarpusavio ryšys, neįtikėtinas gyvūno sugebėjimas teigiamai veikti mus, tiesiog privalo būti pasitelkiamas siekiant padėti tiems, kuriems šios pagalbos reikia labiausiai. Dirbant su vaikais kartais atrodo, kad daryti gerą yra suinteresuoti ir mūsų pagrindiniai pagalbininkai – šunys, kurie visuomet yra šimtu procentų pasirengę padėti.
