Skirtingai nuo šio giliai įsišaknijusio posakio, mokslininkai yra įsitikinę, kad katės iš tikrųjų yra labai atsargios, baikščios ir dėl to puikiai adaptavusios šiuolaikiniame pasaulyje. Žinoma, kaip ir žmonių, kačių irgi pasitaiko be galo smalsių, tačiau didžioji jų dalis nežinomą ar naują objektą yra pasiryžusios stebėti iš tolėliau. Tai būdinga ne tik katėms, bet ir daugybei kitų gyvūnų.
Biologai tvirtina, kad nuomonė, jog maisto stygiaus metu drąsesni gyvūnai turi daugiau šansų išgyventi, nėra visiškai teisinga. Atsargesni ir nedrąsūs keturkojai rečiau patenka į grobuonies nasrus. Taigi tiek smalsūs ir drąsūs, tiek atsargūs ir baikštūs gyvūnai turi lygias teises išgyventi ilgiau, o katės turi tiek vieną, tiek kitą savybes.
Taigi, jei teksto pradžioje minėtas posakis teturi tik dalelę tiesos, kodėl mes jį priimame kaip savaime suprantamą? Iš kur gi jis kilo? Ir kas gi iš tikrųjų gali daug greičiau pražudyti katę? Posakis apie katės smalsumą, tiesą pasakius, tėra tarsi sugedusio telefono rezultatas.
Iš tikrųjų jis skamba taip – „Nerimas pražudė katę“ („Care ( worry or stress) killed the cat“). Ilgą laiką buvo sunku suvokti, kodėl katę, tokią ramia ir, atrodo. atsipalaidavusią būtybę gali pražudyti ne kas kitas, bet stresas.
Tiesa ta, kad šiandien net nereikia būti veterinaru, jog suvoktum, kokia jautri būtybė yra mūsų naminė katė. Didžioji dalis ją varginančių ligų sukelia ne kas kita, o būtent stresas - psichogeninė alopecija. Dėl streso katės ištisai laižo kailį, dėl to netgi nuplinka, atsiranda dermatitas, vidurių užkietėjimas arba, atvirkščiai, viduriavimas, apetito praradimas, kiaušidžių cistos, skrandžio opos, niežulys ir t.t.
Kad ir kaip ten būtų, didžiausią stresą katėms sukelia ne žmonės ir net ne didelės permainos, bet kitos katės – naujos katės atsiradimas arba nesutarimai su kaimynų kate. Skirtingai nuo šunų katėms daug sunkiau užbrėžti savo teritorijos ribas ir sunkiau šią teritoriją apsaugoti nuo, tarkim, kaimyno katės. Kačių, nepasidalinančių teritorijos, ar nesugyvenančių vienuose namuose, konfliktas gali tęstis metų metus, o toks gyvenimas nuolatiniame strese tikrai nepadeda gyvūnėlio sveikatai.
Posakis „nerimas pražudė katę“ rašytiniuose šaltiniuose pirma kartą užfiksuotas dar 1598 metais Ben‘o Jonson‘o pjesėje. Dėl visai nežinomų priežasčių tarp 1598 ir 1898 metų posakyje naudotas žodis „nerimas“ pakito į „smalsumą“. Galiausiai tai nėra svarbu. Tačiau norisi tikėti, kad verčiau smalsumas, o ne nerimas yra tiek katės, tiek mūsų pačių pasirenkamas kelias į pražūtį.
