Dažną mūsų kartais apima panika, kad net šimtų įvairiausių internetinių puslapių, tinklaraščių, žurnalų, televizijos programų neužtenka tam, kad tinkamai atliktų savo kaip šeimininko ar šeimininkės pareigą. Dar blogiau, atrodo, kad būtent tas milžiniškas informacijos srautas yra ne tik mus, bet pastaruoju metu ir veterinarus bei kitus gyvūnų gerovės specialistus tarsi praryjanti bedugnė.
Tiek lengvai prieinamos informacijos apie absoliučiai viską, kas domina šiandieninį žmogų, dar niekada nebuvo. Galbūt todėl daugelis iš mūsų tampame vis įtaresni, ir labai dažnai, tarkim, prieš savo gyvūnui pirkdami maistą, pirmiausiai apie jį paskaitome internete. Ten pat, o ne pas veterinarą stengiamės aptikti vienus ar kitus simptomus, sukėlusius augintiniui kokią negalią.
Tai, jog daugelyje tinklaraščių kačių savininkams paklausus vienos ar kitos nuomonės, atsiranda gausybė patarimų skubiai, nedelsiant, iš karto ir pan. kreiptis į veterinarą, tiek man, tiek nemažai man pažįstamų žmonių atrodo gana įtartina. Juk prieš panikuojant galima atsisėsti ir apie galimas ligas bei jų gydimą paieškoti informacijos internete. Ten rasime ir šimtus panašių istorijų ir naudingų patarimų iš savo bendraminčių, kitų gyvūnėlių šeimininkų.
Be jokios abejonės, diagnozuoti sudėtingoms ligoms tikrai reikia specialisto pagalbos. Ir dažniausiai, pastebėjus kokį savo kačių negalavimą, aš lygiai taip pat, kaip ir milijonai kitų gyvūnėlių savininkų vežu jas tiesiai pas veterinarą. Tačiau lygiai taip pat kaip ir visi kiti vis dažniau ir vis skeptiškiau žiūrių į labai brangias, dažnai visai nereikalingas procedūras atliekančius ir ne kokią reputaciją turinčius, brangius vaistus ir dar brangesnes procedūras beatodairiškai skiriančius veterinarus.
Dar liūdniau tuomet, kai pareiškęs savo nuomonę ir pademonstravęs bent jau šiokias tokias žinias apie galimą ligą dažnas klinikos klientas yra veterinaro išjuokiamas. Nepamirštant paminėti, kad internetu pasitikėti – negalima. O kodėl? Nejaugi kitų žmonių patirtis yra bevertė, o specialistų parengti, tarkim, diagnozių ir vaistų aprašymai, beje, dedami į visas vaistinėse parduodamų vaistų pakuotes, – neteisingi? Ir kodėl to paties veterinaro diagnozė po kurio laiko nepasitvirtina, o atlikti brangių tyrimų rezultatai nepakankami?
Daugelis naminių gyvūnėlių savininkų tikrai negali sau leisti, dėl laiko ar pinigų stokos, lankytis pas veterinarą dėl kiekvieno įtartino augintinio nuotaikos pokyčio, sausos nosytės ar kokios keistos dėmelės, todėl internetas tampa vis dažnesnis pagalbininkas. Deja, kol kas ne visose šalyse, bet didelėje dalyje ES net ir internete radus tinkamą vaistą nuo ligos, kurią pakankamai lengva diagnozuoti pačiam katės ar šuns šeimininkui, jo įsigyti be recepto negalima.
Taip, mūsų išprusimas veterinarams tikrai ne į naudą. Belgijoje net kačių kontraceptinėms tabletėms reikia recepto. Gydytojo apžiūros tam nereikia, bet susimokėti už konsultaciją būtina. Lietuvoje kai kurios veterinarinės vaistinės smulkiems gyvūnams, pvz., katėms, kontraceptikus ar antibiotikus parduoda pagal savo turimų veterinarų vien pagal prašymą išrašomus receptus. O štai Graikijoje, be apsilankymo pas veterinarą, negalima įsigyti net specialaus dietinio maisto katėms su jautriu skrandžiu ar kolitu.
Taigi būti aktyviu ir gyvūnų gerove besirūpinančiu keturkojo savininku yra privalu, tačiau ne taip gera, ir net dažnai „pavojinga“, kai tai liečia jūsų asmeninio augintinio sveikatą. Kai pats diagnozuoji jo ligą ir pats jį nesunkiai išgydai su kitų internautų pagalba, susimąstai. Pasirodo, galėjai išvengti ir brangių apsilankymų pas veterinarą, ir kalno brangių receptinių vaistų, o neretai ir nereikalingų tyrimų. Todėl, kad ir koks kartais šiukšlinas atrodo internetas, nenuvertinkime kitų žmonių patirties ir patikrintų patarimų. O veterinarai bet kuriuo atveju visada liks nepamainomi mūsų augintinių gelbėtojai. Nors daktaro Aiskauda laikai, deja, seniai baigėsi...
