Plaukiančio šuniuko sindromas – įgimta liga, kurios priežastys neaiškios. Toks šuniukas guli ant suplotos krūtinės ir pilvuko į šonus atkištomis, išskėstomis kojomis ir juda darydamas energingus yrimosi judesius.
Liga eiga gali būti nuo labai lengvos iki gyvybei pavojingos stadijos. Kai kurie gyvūnai gaišta sulaukę vos 10 – 21 dienų amžiaus, kitiems atsiranda toks sunkus dusulys, jog būtina eutanazija. Esant lengvoms formoms, jie vystosi normaliai ir suaugę gyvena normalų gyvenimą.
„Plaukiko“ požymiai
Plaukiančio šuniuko sindromas – kaulų ir raumenų sutrikimas, kuriam būdinga galūnių paraparezė, tetraparezė ir miofibrilinė hipoplazija. Pirmąsias gyvenimo savaites šuniukai vystosi normaliai – gerai priauga svoris, gerai maitinasi, atrodo visiškai sveiki. Problema dažniausiai pastebima nuo 2 – 3 savaitės, kai mažyliai pradeda mokytis stovėti ir vaikščioti. 75 proc. atvejų paveikiamos priekinės galūnės, rečiau (15,38 proc. ) – visos keturios, rečiausiai (9,62 proc.) – tik užpakalinės.
Ligos paveikti šuniukai kojomis iriasi kaip vėžliai. Dėl silpnų užpakalinių galūnių raumenų jie negali normaliai stovėti. Kai kuriais atvejais atsiranda daugiau komplikacijų, kadangi šuniukai didesnę laiko dalį guli ant savo pilvukų. Svorio centras tokiu atveju perkeliamas į krūtinę, minkšti šonkauliai negali išlaikyti teisingos formos, tad krūtinė dėl spaudimo plokštėja. Tai gali iššaukti kvėpavimo nepakankamumą, dusulį. Ne visi savininkai pripažįsta, kad plaukiko sindromas – anomalija. Dėl to matyt ir vėluoja gydymas.
Sindromo priežastys
Apie plaukiančio šuniuko sindromą žinoma mažai. Greičiausiai didesnį polinkį ligai turi kai kurie mažų veislių kaip taksai ar jorkšyro terjerai, taip pat brachicefalinių veislių didele krūtine ir trumpomis galūnėmis kaip pekinai, basetai, prancūzų ir anglų buldogai atstovai. Kitos priežastys – sparčiau negu likusi vada augantys šunyčiai ir mažas vados dydis. 2006 – 2012 m. Tailande ištyrus 2443 šuniukus, 2,13 proc. jų diagnozuotas plaukiančio šuniuko sindromas. Dažniausiai paveikta veislė buvo anglų buldogai (8,33 proc.). Didesnė ligos atsiradimo tikimybė buvo šuniukams iš mažesnių vadų. 15,38 proc. sutrikimą turinčių šuniukų, ypač su visomis paveiktomis galūnėmis, turėjo ir įdubusią krūtinę.
Tikėtina, kad mityba, nervų sistemos vystymasis (nenormali mielinizacija, uždelstas nervų sistemos vystymasis ir t.t.) ir aplinkos veiksniai (slidžios grindys, vaikingumo metu kalės patiriamas stresas) gali paskatinti problemos atsiradimą. Įtakos gali turėti ir kūno svoris. Remiantis veterinariniais tyrimais, daugiau kaip 90 proc. paveiktų šuniukų būna didesni negu likę vados šuniukai. Mažesnis vados dydis gali būti susijęs su didesne mase (lengvesnė prieiga prie maisto), tačiau tai dar neįrodyta. Nors tikėtina, kad liga genetiškai nenulemta, šioje srityje atliekami tyrimai, kadangi tarp kiaulių toks sutrikimas būna paveldimas.
Kaip galima padėti „plaukikui‘
Gydymo sėkmei svarbu problemą laiku aptikti ir ją pradėti spręsti. Kai kuriems šuneliams sindromas, ypač lengvos jo formos, praeina savaime. Jei gydymas pradedamas anksti, prognozė palanki net sunkiais atvejais. Nesėkmių priežastys – infekcijos, kitos įgimtos ydos, kineziterapijos trūkumas ir itin sunkūs atvejai. Nors užsienyje šuniukai dažnai gydomi veterinarijos klinikose, namų priežiūra gali sumažinti stresą, o aktyvi fizioterapija tapti puikia alternatyva tvarstymams ar įtvarams.
Laikymas ir maitinimas
Norint pagelbėti „plaukikui“, pirmiausia reikia neleisti jam judėti slidžiomis grindimis. Kadangi šuniukai šlapinasi ir tuštinasi kur jie guli, būtinas skystį sugeriantis padas, po kiekvieno tuštinimosi mažylius barstyti kūdikių pudra. Naudinga juos laikyti ne per karštoje patalpoje, kad daugiau judėtų ieškodami šilumos, negulėtų vienoje padėtyje.
Paveiktiems šuniukams siekiant išvengti antsvorio reikia riboti maistą. „Plaukikai“ linkę į atpylimus paėdus, dėl šios priežasties jiems išauga pneumonijos tikimybė. Norint to išvengti, paėdus juos tenka masažuoti.
Šuniukus galima guldyti ant didelių kiaušinių pakuočių arba guolin pridėti daug minkštų žaislų taip, kad jiems gulint jų kūno svoris nespaustų krūtinės, o galva ir krūtinė būtų laikomi aukščiau pilvo. Rankšluosčių pagalba galima formuoti griovelius, į kuriuos šuniukus galima įspausti ant nugarų ir šonų. Taip jie negalės apsiversti ir svorio perkelti ant krūtinių. Kai kas mažylius kabina ant petnešų – tai, atrodo, padeda, bet iššaukia pernelyg daug neigiamų gyvūnų reakcijų.
Tvarstymai
Pastebėta, jog paršeliams atsigavimą spartina kojų tvarstymas, tad tai taikoma ir šunų užpakalinėms galūnėms. Ši praktika išties sumažina kojų skėtimąsi, tačiau judėjimo funkcijų gerėjimui nedaro jokio efekto (daug kas išvis vengia šio metodo, teigdami, jog tai tik verčia šunelį cypti ir nieko daugiau). Be to, netinkamai rišant, galimi tinimai, edemos. Rišant kojos tvirtinamos taip, kad būtų pakankamai arti ir išlaikytų šunytį.
Fizinė terapija
Vystant raumenų tonusą ir jėga, naudinga pasitelkti fizinę terapiją – glostymą, trynimą, minkymą. Tokie pratimai daromi kelis kartus dienoje. Glostymas ramina, padeda šunyčiui priprasti prie prisilietimų, mažina įtampą ir nerimą, mažina raumenų tonusą, todėl itin tinka masažo sesijų pradžiai ir pabaigai. Trynimas mažina patinimą ir edemas, iš uždegimo vietų šalina šalutinius produktus, palaiko minkštųjų audinių mobilumą ir ištempia raumenis. Minkymas pagerina kraujo ir limfos tekėjimą, mobilizuoja minkštuosius audinius, skatina jutimų simuliaciją ir atpalaiduoja gyvūną, mažina raumenų įtampą. Taip pat populiarūs tokie judesiai kaip „dviratukas“ priekinėmis, po to – galinėmis kojomis.
Jeigu šuniukas pats judėti nesugeba ar aktyvūs judesiai jam gali pakenkti, pasitelkiami pasyvūs judesiai. Raumenų tempimas ir lankstumo lavinimas – vienas tokių judesių privalumų. Kiti – sąaugų sąnarių kapsulėse ir sąnariuose prevencija, sąnario mitybos gerinimas skatinant sąnarių skysčio gamybą ir sklaidą, be to, šie judesiai stimuliuoja sąnarių, raumenų, odos ir kitų minkštųjų audinių mechanoreceptorius, kas gerina propriocepsiją, kraujotaką bei limfos tekėjimą.
Dauguma šuneliams duoda plaukti (tam pakanka paprastos vonios), tik būtina naudoti specialias liemenes ar petnešas, už kurių gyvūnas prilaikomas.
Jau po kelių fizioterapijos užsiėmimų šuniukai pradės bandyti eiti. Mokant juos vaikščioti gali tekti užsiiminėti po kelias valanda dienoje.
Anksčiau plaukiko sindromas laikytas nepagydomu, todėl jo pleistus gyvūnus numarindavo. Tačiau su intensyvia fizioterapija, tvarstymais ar gydymu veterinarijos klinikose šuniukai pagyja ir vėliau nugyvena normalų ilgą gyvenimą. Yra šunų parodų čempionų, kurie būdami mažiukai turėjo plaukiko sindromą.
Daugiau skaitykite www.vetvila.lt
