Nepageidaujamos reakcijos, kurias gali sukelti priemonės nuo erkių
Nepageidaujamos reakcijos dažniausiai pasitaiko mažiems, jauniems, ligotiems, nusilpusiems šunims. Maži (5 – 10 kg svorio) šunys itin neatsparūs problemoms, kurias gali iššaukti preparatai nuo ektoparazitų. Gali pasitaikyti:
Alerginės reakcijos – dilgėlinė, niežulys, šokas, labai retai gaišimas.
Lengvos reakcijos – padidėjęs seilėtekis, letenų trūkčiojimas, ausų trūkčiojimas, labai maža depresija, vėmimas, viduriavimas.
Vidutinio sunkumo/sunkios reakcijos – užsitęsęs vėmimas bei viduriavimas, depresija, koordinacijos praradimas, raumenų drebulys.
Incidentų, apie kuriuos pranešė JAV vartojai, naudojantys produktus nuo ektoparazitų, skaičius nuo 2007 m. buvusių beveik 29 000 atvejų išaugo iki kiek daugiau kaip 44 000 atvejų 2008 metais. Dauguma problemų smulkios, tokios kaip odos bėrimas, tačiau vis dėlto 2008 m. dėl vaistų nuo išorės parazitų nugaišo 600 kačių ir šunų. Greičiausiai problemų pagausėjo todėl, kad išaugo gyvūnėlių augintojų sąmoningumas ir šias priemones jie pradėjo naudoti dažniau, įtakos gali turėti ir didėjantis parazitų atsparumas vaistams. Be to, dalis problemų galėjo kilti gali būti dėl kitų priežasčių. Tam tikrais atvejais gyvūnėlių augintojai produktus naudojo netinkamai – tinkamai naudojamos priemonės nuo erkių ir blusų daugeliu atvejų būna saugios.
Dažniausiai ataskaitose apie nepageidaujamas reakcijas minimi čihuahua, ši cu, miniatiūriniai pudeliai, pamarėnų špicai ir taksai. Kalbant apie produktu su permetrinu, ši cu, garbanotieji bišonai, čihuahua, Jorkšyro terjerai ir Maltos bolonės sudarė 25 proc. nelaimingųjų, kuriems pasireiškė koks nors netikęs poveikis. Permetrinas ypač pavojingas katėms, tad jokiu būdu joms negalima naudoti šunims skirtų preparatų.
Svarbiausia bet kokiu atveju nepamiršti vieno dalyko – priemonę galima naudoti tik įvertinus naudos ir rizikos santykį. Kitaip sakant, jei nauda viršija riziką, tuomet preparatą naudoti būtina (nauda – šuo nenugaiš nuo kokios babeziozės ir nesikasinės, rizika – šuo gali laikinai sunegaluoti).
Natūralios priemonės nuo erkių
Kovai su parazitais galima pasitelkti ir natūralias priemones, tačiau kiek jos patikimos – sunku pasakyti. Deja, būna ir taip, jog šuniui net su „dviguba apsauga“, tai yra sulašinus lašus ir užmaukšlinus specialų antkaklį, gali įsisegti „blogoji“ erkė ir apkrėsti gyvūną sunkia liga... Bet kokiu atveju kai kurios natūralios priemonės jei ir neapsaugos nuo erkių, tai gali baidyti uodus, kas vasarą taip pat didelė problema. Bėda ir ta, jog su laiku tenka vartoti vis „stipresnes“ priemones – atrodo, erkės darosi atsparios kai kurioms medžiagoms ir tai, kas puikiai veikė prieš kelerius metus, dabar gali būti nebe taip veiksminga. Taigi bandymai grįžti prie natūralių medžiagų ar derinti jas su specializuotomis priemonėmis nebestebina.
Naudodami kai kurias natūralias priemones taip pat turite būti atsargūs – štai eteriniai aliejai gali sukelti nepageidaujamus poveikius, juos būtina skiesti. Be to, daugelį natūralių priemonių tenka naudoti prieš pat einant į lauką – taigi tai gali nepatikti skubantiems ar užmaršuoliams. Didelis jų pliusas tas, kad tokias priemones gali naudoti ir žmogus – jose nėra jokių kenksmingų medžiagų (nebent būtumėte alergiškas ar jautrus kuriai nors sudedamajai daliai).
Norint išvengti parazitų, vertėtų šunis dažniau maudyti, šukuoti, aktyviai tvarkyti namus – siurbti, plauti kilimus (boraksu – natrio boratu) bei baldus. Nuo parazitų apsaugo aplink namus bei kambaryje augantys pankoliai bei bazilikai.
iš eterinių aliejų kaip atbaidančios priemonės tinka kedro, citrinžolės, pipirmėtės, rozmarino, levandos ar čiobrelių aliejai. Eteriniais aliejais prieš einant laukan galima patepti šuns antkaklį, užteks poros lašų, arba gaminkite purškalą, maišydami su 1 ar 2 dalimis vandens. Šiukštu – niekada neskiestu aliejumi netepkite šuns kailio ar odos.
Galite pasinaudoti ir receptu – sumaišykite 2 valgomuosius šaukštus migdolų aliejaus ir 15 lašų pelargonijų eterinio aliejaus. Šiuo mišiniu prieš vesdami šunį laukan patepkite jo antkaklį. Hermetiškame inde toks mišinys neges iki pusės metų.
Blusas atbaidyti gali kai kurios vaistažolės – jas tereikia sumaišyti, užberti šiek tiek ant šuns kailio ir įtrinti. Rinktis galima iš šio sąrašo: eukaliptas, pankoliai, rozmarinai, rūtos, kartieji kiečiai, rauktalapės geltonosios rūgštynės...
Galima pasigaminti ir purškalą nuo parazitų. Jam reikės ramunėlių, valerijonų, saldymedžio šaknų, sodinių hamamelių – užplikyti po vieną arbatos maišelį (ar šaukštelį), o atvėsus sumaišyti su hamameliais. Taip pat purškalo gamybai galima naudoti lygiomis dalimis su vandeniu sumaišytas citrinos sultis.
Blusas ir erkes atbaidyti gali česnakai. Jų įtraukimas šuns mitybon gali padėti ir nuo vidaus parazitų. Tik va bėda – kaip tokį daiktą sumaitinti. Jei jūsų šuo ignoruoja ėdalą su česnaku, galite naudoti papildus, kuriuose yra šių augalų. Viena iš česnako problemų – jo toksiškumas, tačiau kad česnakas pradėtų kenkti, 30 kg svorio šuo iškart turėtų suryti kelias jo skilteles. Aišku, česnako geriau neduoti šunims, kurie linkę į anemiją ar greit bus operuojami. Česnako rekomenduojama duoti 1 – 2 kartus savaitėje, 5–10 kg šuns svorio skiriant 1 skiltelę.
Dar viena vis populiarėjanti priemonė – gintaro karoliai/antkaklis. Teigiama, kad gintare esančios aromatinės cheminės medžiagos įsigeria į šuns kailį ir taip atbaido parazitus. Be to, gintaras pasižymi elektrostatinėmis savybėmis – jis įelektrina plaukus, kas, atrodo, labai nepatinka erkėms bei blusoms ir jos pasprunka.
