Kai kuriems šunims tai nutinka dažnai ir šeimininkai žino, kaip tokiu atveju elgtis. Tačiau kiti šeimininkai šios ligos gali iš pradžių nepastebėti arba neatpažinti.
Gyvūnai, kaip ir žmonės, serga epilepsija ir juos taip pat ištinka priepuoliai. Biocheminiai sutrikimai smegenyse sukelia stiprias elektrines bangas, todėl šuo krečiamas nevaldomų traukulių, kurie gali trukti nuo kelių sekundžių iki minučių.
Priežastys, sukeliančios traukulius
Apsinuodijimas cheminėmis medžiagomis, nuodais;
Staigus cukraus kiekio kraujyje sumažėjimas arba padidėjimas;
Inkstų ligos;
Anemija;
Kepenų ligos;
Galvos smegenų traumos;
Encefalitas;
Augliai smegenyse;
Insultas.
Simptomai ir požymiai
Pagrindiniai traukulių simptomai šunims turi platų požymių spektrą: raumenų sustandėjimą, trūkčiojimą, sąmonės netekimą, griuvimus, seilėtekį, putojimą iš burnos, liežuvio kramtymą. Pargriuvęs per traukulius šuo taip pat gali pasišlapinti, pasituštinti.
Jei šuo ne kartą yra patyręs traukulius, šeimininkas gali atpažinti artėjantį priepuolį: šuo atrodo apsiblausęs, neramus, sutrikęs, prieš prasidedant priepuoliui ilgai žiūri į vieną tašką.
Priepuoliui pasibaigus šuo gali būti praradęs orientaciją, drebėti, taip pat gali būti laikinai apakęs. Atsistojęs po priepuolio šuo vaikšto ratais, atsimuša į daiktus, baldus. Taip pat pastebėsite, kad po priepuolio augintiniui gali kraujuoti iš burnos, nes per traukulius šuo gali įsikąsti liežuvį, kaklas šlapias nuo seilių, putų. Po traukulių priepuolio šuo taip pat gali bandyti slėptis.
Priepuolių rūšys
Dažniausiai šunis ištinkanti traukulių forma pasireiškia sąmonės netekimu ir konvulsijomis, kurias sukelia sutrikę smegenų elektriniai impulsai. Visą kūną apimantys traukuliai trunka nuo kelių sekundžių iki keleto minučių. Kita traukulių forma, kurią sukelia tik lokalioje smegenų dalyje atsiradę impulsai, pasireiškiantys galūnių ar vienos kūno pusės traukuliais. Šie traukuliai trunka keletą sekundžių, tačiau jie gali pereiti į viso kūno traukulius.
Psichomotoriniai priepuoliai labiau pastebimi iš šuns elgesio: šuo staiga puola nematomą objektą ir ima vaikytis savo uodegą. Toks elgesys trunka vos kelias minutes ir kartais jį galima supainioti su neįprastu augintinio elgesiu dėl kitų priežasčių, tačiau šuo, kurį ištinka psichomotoriniai priepuoliai, elgsis visuomet taip pat kaskart priepuolio metu.
Priepuoliai, kurių priežastys ir kilmė nėra aiški, vadinami idiopatine epilepsija. Ši liga pasireiškia šunims nuo 6 mėnesių amžiaus. Dažniau epilepsija būdinga tam tikroms šunų veislėms, iš kurių rizikos grupei dažniau priskiriami Labradoro retriverių, biglių, kolių, vokiečių aviganių veislių šunys.
Patarimai šeimininkui, kaip elgtis šuns priepuolio atveju
Išlaikykite šaltą protą, nusiraminkite. Priepuolis gali greitai praeiti. Svarbiausia užtikrinti, kad traukulių krečiamas šuo nesusižeistų, tad stenkitės, kad jis atsidurtų saugioje aplinkoje: pasistenkite, kad jis atsidurtų ant žemės, kad nenukristų, patraukite į vietą, kurioje ant augintinio neužkris baldai ar daiktai, laikykite atokiau nuo laiptų ir kitų pavojingų objektų, labai švelniai nutempkite jį į saugią vietą.
Nesilieskite ir laikykitės atokiau nuo šuns burnos, nuo galvos, kadangi priepuolio metu šuo gali įkasti. Nieko nedėkite jam į burną, šunys nespringsta ir neuždūsta savo liežuviu. Jei priepuolis trunka ilgesnį laiką, užpilkite šalto vandens ant jo pėdų, apšlakstykite vandeniu. Po priepuolio kreipkitės į vet. gydytoją, pasikonsultuokite papasakoję situaciją.
Tokiais atvejais, kuomet priepuolis trunka ilgiau nei 5 minutes arba šuo patiria kelis priepuolius iš eilės, nedelskite ir vykite į veterinarijos kliniką. Ištinkant ilgiems priepuoliams kyla augintinio temperatūra, gali sutrikti kvėpavimas, ištikti smegenų edema (tinimas). Veterinaras nedelsiant taikys medikamentines priemones, kad stabilizuotų pavojingą būklę.
Šunų epilepsija gydoma medikamentais, kuriuos skiria vet. gydytojas. Augintiniui reikalingi išsamesni tyrimai ir veterinaro apžiūra norint nustatyti epilepsijos priežastis, skirti efektyvų gydymą, tad veterinaras siūlys atlikti kraujo, šlapimo tyrimus, echoskopiją ar rentgeną.
Straipsnis parengtas remiantis moksline literatūra ir konsultuojantis su veterinarijos gydytojais-chirurgais
Daugiau skaitykite Veterinaras.lt
