Šis laimėjimas – tai naujas įrašas Europos automobilių sporto istorijoje, kadangi iki šiol nė vienam lietuviui Europos kartingų čempiono titulo nėra tekę laimėti. Stipriausi Europos ir pasaulio kartingų atstovai jau gerai žino panevėžiečio pavardę ir, kaip tikina pats Simas, dar ne kartą jį išgirs, nes kovingumo ir pergalių troškimo jam tikrai netrūksta.
- Kodėl pasirinkai studijas Lietuvos sporto universitete?, - paklausė LSU laikraščio „Studijų pasaulis“ redaktorė.
- Vienerius metus studijavau Mykolo Romerio universitete, tačiau dėl įtempto grafiko suderinti studijų ir sporto nepavyko. Tuomet tėvai ir pažįstami pradėjo kalbinti stoti į Lietuvos sporto universitetą – pamėginau ir pavyko. Dabar ištęstiniu būdu studijuoju sportinę rekreaciją ir turizmą, esu pirmakursis. Kol kas pavyksta viską suderinti. Galbūt ateityje nebelenktyniausiu, tad universiteto diplomas tikrai pravers.
- Kas tave atvedė į kartingų sportą?
- Mano šeimoje – visi lenktynininkai: senelis, tėtis, tėčio brolis. Būdamas aštuonerių metų, viename renginyje pabandžiau pasivaržyti su vyresniais lenktynininkais, gerai sekėsi, todėl tėčio padedamas pradėjau treniruotis. Mano pirmasis treneris – Andrius Jonelis. Jis – tarsi mano antras tėtis, visko mane išmokęs. Devynerius metus važiavau už Lietuvos komandą „RKV-Racing“, o pernai Europos čempionato metu Italijos kartingų gamintojų komandos „Energy Corse Racing“ atstovai mane pastebėjo ir pakvietė atstovauti jiems. Šiemet pradėjau važiuoti už šią komandą, bet Lietuvai taip pat iki šiol atstovauju.
- Papasakok apie savo naująją komandą.
- Mano komandoje – apie penkiolika lenktynininkų iš įvairių šalių: Italijos, Švedijos, Rusijos, Amerikos, kurie priklauso skirtingoms kartingų klasėms. Turiu bendrauti įvairiomis kalbomis – ir angliškai, ir rusiškai, ir itališkai, taigi tobulėju. Mano asmeninę komandą sudaro vairuotojas, tai yra aš, taip pat mechanikas, vienas žmogus, atsakingas už variklius, ir vienas, kuris stebi važiavimus, daromas klaidas. Labai svarbu turėti gerą mechaniką, nes jis paruošia kartingą, taip pat prieš startą turi nuteikti mane psichologiškai. Su dabartiniu mechaniku labai gerai sutariame, man pasisekė. Kadangi atstovauju kartingų gamintojų komandai, beveik kiekvienų varžybų metu važiuoju vis kitu kartingu, testuoju juos. Gamykla taip bando savo sukurtus automobilius, tobulina juos, taiko naujoves. Technologijos tobulėja labai sparčiai, kiekvienais metais sugalvojama vis kažkas naujo.
- Ar kartingų sportas pavojingas?
- Gana pavojingas. Šiais metais didelių traumų nepatyriau, tik dėl nepatogaus sėdėjimo ir didelio krūvio buvo įplyšę peties raiščiai, todėl beveik visą sezoną važiavau jausdamas skausmą. Bet nieko, praėjo. Pernai buvau susilaužęs šonkaulį. Liemenė buvo suplyšus ir šiek tiek įlūžusios apsaugos, nemačiau – važiuodamas pašokau per bortą ir pajutau, kad kažkas trakštelėjo. Visi galvojo, kad nebevažiuosiu, varžovai labai džiaugėsi, bet vis dėlto nepasidaviau, važiavau su lūžusiu šonkauliu ir laimėjau varžybas.
- O tėvai dėl to nepergyvena?
- Aišku, mama stresuoja, ypač anksčiau. Dėl to man iš tikrųjų nepatinka, kai mama atvažiuoja stebėti varžybų, nes ji labai pergyvena. Bet dabar, galima sakyti, ji jau priprato ir priima tai kaip mano gyvenimo būdą.
- Tapai 2012 metų Europos kartingų čempionu. Pasidalink įspūdžiais iš šio čempionato.
- Čempionatas vyko Vokietijoje, iš viso varžėsi 111 dalyvių. Per penkiasdešimt metų kartingų istorijos esu pirmasis lietuvis, laimėjęs Europos auksą. Labai norėjau ir tikėjausi užlipti ant nugalėtojų pakylos. Taip susiklostė, kad pusfinalio metu palijo lietus, o per lietų man labai gerai sekasi važiuoti. Stengiausi išlaikyti tempą ir pavyko nugalėti. Buvo labai sunku, nes daug dalyvių, lenktynininkai arti vienas kito... Mano komanda negalėjo patikėti tokia sėkme, nes šioje kartingų klasėje buvau debiutantas, o naujokams dažniausiai taip nesiseka, nes reikia labai daug išmokti. Komandos atstovai prieš čempionatą nuteikinėjo, kad per daug nesitikėčiau, sakė, jog galbūt tik antrais metais pavyks tapti prizininku, o man pavyko iš karto. Sunku buvo patikėti, kai laimėjau, bet man pavyko!
- Kur treniruojiesi?
- Italijoje, Bergamo mieste.
- O kiek laiko praleidi Lietuvoje?
- Šiais metais sudėjus gautųsi, kad maždaug vieną mėnesį, visą kitą laiką – užsienyje. Būna, grįžtu porai dienų, viską išsikraunu, išsiskalbiu, pasišneku su tėvais, o kitą dieną vėl išskrendu. Kartais mėnesį negrįžtu namo – priklauso nuo varžybų ir treniruočių grafiko. Pripranti prie tokio ritmo ir be jo jau atrodo, kad kažko trūksta.
- Į kiek lenktynių vyksti per metus?
- Apie trisdešimt lenktynių, beveik kiekvieną savaitgalį. Jos vyksta įvairiuose Europos ir pasaulio miestuose.
- Kokia tavo dienotvarkė?
- Treniruotę trasoje pradedu anksti ryte, o baigiu vakare. Per vieną treniruotę turiu apvažiuoti apie 200 ratų. Vieno rato ilgis – daugiau nei kilometras. Krūviai dideli. Po treniruotės dar bėgu maždaug 10 kilometrų krosą, nes turiu ugdyti ištvermę, pasiruošti ne tik fiziškai, bet ir nusiteikti psichologiškai. Lengva nėra, bet pripranti… Laisvo laiko nelieka – po treniruotės pavalgai, eini į viešbutį ir miegi. Atsikeli, pasportuoji salėje arba eini į treniruotę trasoje, po jos pabėgioji – tokia ta diena. Kartais turiu vieną laisvą dieną poilsiui.
- Ar negaila, kad taip aukoji savo gyvenimą?
- Ne, man patinka ir sekasi.
- Ar nebūna momentų, kad nori viską mesti?
- Būna visko, ypač jei būni labai pavargęs, taip pat kai ilgai nebūni namie – labai norisi aplankyti tėtį, mamą, su jais ir draugais pasidžiaugti pergalėmis. Tiesa, vienais metais nelabai sekėsi, buvo pabodusi ta rutina, todėl nusprendžiau metus nelenktyniauti, vietoje to pasimokyti, daugiau laiko praleisti su draugais. Bet po kiek laiko supratau, kad tai ne man, neturėjau, ką veikti, trūko veiklos, treniruočių. Atrodė, kad nieko neveikiu. Kitais metais, prasidėjus sezonui, iš karto sugrįžau į sportą. Tik grįžęs, laimėjau visas varžybas, kuriose dalyvavau, nors lenktyniavau naujoje klasėje ir buvau naujokas.
- Atrodo, kad tave lydi sėkmė, o gal net saugoja angelas sargas…
- Daug kas sako, kad esu laimės kūdikis, nes dažnai net debiutuodamas naujoje klasėje laimiu varžybas. Iš tikrųjų tikiu dievu, prieš startą visada pasimeldžiu, paprašau, kad sektųsi. Pats save morališkai nuteikiu, kad viskas bus gerai. Tai padeda. Beje, aš aukščiausias tarp kartingų lenktynininkų – mano ūgis 1 m 97 cm, aukštesnių nėra, dažniausiai lenktynininkų ūgis – apie 1 m 60 cm. Niekas nesupranta, kaip aš toks aukštas apskritai telpu į kartingą ir kaip man pavyksta laimėti.
- Ar turi autoritetą automobilių sporte?
- Nuo mažens mano autoritetas – Michaelis Šumacheris. Aš į jį lygiuojuosi. Jam dabar nesiseka, tačiau suprantama dėl ko – amžius ir formulė nelabai kokia... Būdamas mažas, su tėčiu žiūrėdavau formulę, stebėdavau, kaip jis lenktyniauja, turėdavau „Ferrari“ aprangą. Kartais kai treniruojuosi Italijoje, jis taip pat būna toje trasoje, tad teko su juo nusifotografuoti, gauti parašą.
- Ar kartingų sportas yra brangus?
- Vienas sezonas kainuoja daugiau nei pusę milijono litų, apie 800 000. Į tai įeina automobilio paruošimas, varžybos, kelionės į jas. Žinoma, finansuoja komanda, rėmėjai, o ne pats asmeniškai.
- Koks jausmas, kai lenktyniauji, varžybų metu?
- Iš tikrųjų šiais metais išmokau susikoncentruoti ir atsipalaiduoti tuo pačiu metu. Aišku, galvoju apie trasą, bet turiu važiuoti atsipalaidavęs, nes jei būni labai susikaupęs, persistengi. Nėra lengva, kad ir koks būtum greitas, kiek būtum laimėjęs varžybų, bet jaudulys išlieka.
- O koks jausmas aplanko laimėjus?
- Kai laimiu, atrodo, šalmą galiu perrėkti, kartais negaliu patikėti, kad laimėjau. Nerealus jausmas, bet momentinis – kitą dieną jau galvoju, kad reikia toliau dirbti, kad turiu laimėti kitas varžybas, neužmigti ant laurų. Visada labai malonu, kai laimiu, grįžtu į Lietuvą, mane pasitinka, sveikina. Labai geras jausmas.
- Kokią įsivaizduoji savo ateitį?
- Stengsiuosi, lipsiu laiptelis po laiptelio, dirbsiu. Noriu ateityje nebe kartingais važiuoti, galbūt lenktyniauti „Formulė-1“ varžybose. Kas žino, gal ateityje tapsiu treneriu, stengsiuosi ugdyti naują lenktynininkų kartą.
