Jau legendiniu automobiliu „Oscar“ važiavęs lietuvių ekipažas Dakaro ralyje užėmė 65 vietą. Iš viso maratone finišą pasiekė 91 ekipažas. Pietų Amerikoje vykusiose lenktynėse startavo 161 ekipažas.
- Kokie planai dėl kito Dakaro ralio?
- Turime planą kitiems metams. Dar prieš šį ralį sukūrėme penkerių metų planą. Net tuo metu, kai buvo sunkiausia, aš žinojau, kad sugrįšime atgal. Šiam raliui labai intensyviai ruoštis pradėjau prieš pusmetį. Dabar jau bijau, kad vėluoju pasirengimui, nes visiškai pasikeitė požiūris.
- Kas būtent pasikeitė?
- Tai projektas, su kuriuo turiu savo santykius. Mes turime išsiaiškinti nemažai dalykų su Dakaro raliu, kuris mus skriaudė. Na, o galbūt mes patys save ten skriaudėme.
Dėsiu daug pastangų, kad galėtume ten grįžti ir galėtume padaryti viską, ką galime.
- Ką darysite kitaip?
- Važiuosime išmintingiau. Tai projektas, kuris susideda iš dešimties tūkstančių ar net daugiau smulkių detalių, kurias reikės gerai apgalvoti. Mums labiausiai reikės išminties. Kaip matėte, mes esame pakankamai greiti.
Ralyje yra labai daug vietų, kur gali paslysti, todėl nemanau, kad išmintinga visur demonstruoti greitį. Tai ne maratonas, o ultramaratonas. Komandai ir emociškai, ir fiziškai dešimt kartų sunkiau. Labai džiaugiuosi, kad pasiekėme finišą, į kurį kabinomės dantimis ir nagais.
Patyrėme daug nesėkmių, tačiau atrodė, kad visada kiekvieną kartą mums pakišdavo pagalvę, kad galėtume tęsti ralį. Turėjome daug pamokų. Dabar esame stipresni ir užgrūdinti. Tikiu, kad nuo to tapome tik geresni.
- Kokia didžiausią gyvenimo pamoką gavote Dakaro ralio metu?
- Išmokau kantrybės. Esu labai nekantrus žmogus ir gyvenime man tai leido nemažai pasiekti, tačiau šiuo atveju supratau, kad be kantrybės ir užsispyrimo nieko nepadarysi. Buvo įvairių situacijų.
Vienoje jų – kovojome su dulkėmis. Buvome pakankamai greiti, tačiau Dakaro ralio pradžioje dėl vienų ar kitų nutikimų turėdavome prastus rezultatus, o tada startuodavome už lėtesnių varžovų.
Kai 80 kilometrų važiuoji lenko keliamose dulkėse, galvoje sukasi įvairios mintys. Juk tuo metu važiuoji per slėnius, kalnus. Nematydamas gali kur nors nukristi. Čia pasitarnavo kantrybė.
- Kas labiausiai įsiminė?
- Sunku ką nors išskirti. Buvo visko. Apie kiekvieną dieną būtų galima parašyti po knygą. Norėčiau, kad visos mintys susigulėtų, o tada būtų galima parašyti traktatą.
- Jūs ir visa komanda kartu praleidote įtemptas porą savaičių. Ar buvo tokių situacijų, kur emocijos paimdavo viršų ir pradėdavote nesutarti?
- Sunkių momentų buvo, tačiau ne tokių, kad jų negalėtume suvaldyti. Esu gerąja prasme nustebęs komanda. Buvo sudėtingų situacijų, tačiau visi elgėsi išmintingai. Nebuvo pykčių, kurių nebūtų galima užglostyti. Žinoma, kad buvo trintis. Dar ir dabar jaučiuosi pakankamai pabuvęs su Sauliumi. Manau, kad padarysime kokio mėnesio pertraukėlę. Tačiau mes esame čia. Finišavome ir padarėme viską, ką galėjome.
- Ar padėkojote prancūzams, kurie jus nutempė nuo skardžio?
- Žinoma. Jie gavo daug mūsų dėmesio. Taip pat gavo ir vaišių – alkoholinio gėrimo, kurie jį mielai suvartojo.
Buvo daugiau komandų. Ne tik prancūzai. Turėjome daug situacijų, kuriose mums prireikė pagalbos.
- Ar jums teko kam nors padėti?
- Taip. Jeigu būtume važiavę pagal planą ir būtume šiek tiek greitesni, tai galbūt nebūtume gavę pagalbos, nes lyderiai jos nesuteikia. Tačiau dabar galėjome padėti. Juk nėra skirtumo, ar mes finišuosime 62 ar 65 vietoje. Juk ne tame esmė.
Esame sustoję pagelbėti kitiems ekipažams, nes dienos pabaigoje tai jau nieko nekeitė.
- Kada į Lietuvą sugrįš jūsų automobilis, tapęs žvaigžde, „Oscar“?
- Po kokių trijų savaičių ar mėnesio. Tai automobilis, kurį labai gerbiame. Ir patikėkite, jis – labai patvarus.
- „Oscar“ laukia poilsis ar atgaivinsite jį ir vėl kibsite į darbą?
- Automobilis dar ir dabar funkcionuoja. Tik reikės pakeisti daug detalių ir viską peržiūrėti. Kai tik jį turėsime Lietuvoje, pradėsime automobilį rengti ateičiai, tačiau nesu tikras, ar kitąmet su juo startuosime Dakaro ralyje.
Bet kuriuo atveju, mes jį padarysime tokį pat gerą ar dar geresnį, nei buvo prieš ralį.
- Sakėte, kad turite sąskaitų su Dakaro raliu. Ar dabartinis rezultatas: Dakaro ralis – vienas, o B. Vanagas – nulis?
- Ne. Visam projektui jaučiu didžiulę pagarbą. Tai labai rimtas užsiėmimas. Čia turiu asmeninių ambicijų, nes žinau, kad nepadariau visko, ką galėjau. Kitąmet būsime geresni, dar kitąmet – dar geresni. Tikiu, kad ta seka tęsis.
- Ir kitąmet startuosite greitai?
- Mes ir dabar vykome siekti sportinio rezultato. Manau, kad Dakaro ralį įveiktų didžioji dalis vairuotojų. Labai pavargtų, bet įveiktų, nes kada nereikia važiuoti greičiui, tai nėra sudėtinga. Mes niekada netinginiavome. Stengėmės laikyti tempą ir mokėmės, kaip reikia važiuoti tame ralyje. Tai pasunkino mūsų situaciją.
Pirmosiomis dienomis padariau tam tikrų klaidų, kurių pasekmės lydėjo mus viso ralio metu. Esu tiek prisikvėpavęs dulkių, kad jeigu kas nors dabar patikrintų, tai rastų plaučiuose tokią situaciją, kokios nėra pas didžiausią rūkorių.
- Pirmame greičio ruože buvote septyniolikti. Ar toks geras rezultatas padarė meškos paslaugą?
- Tai buvo vienas lengviausių greičio ruožų. Jis buvo trumpas. Kitą dieną startavome tarp labai pajėgių lenktynininkų.
Pasakysiu taip: visos bėdos, kurias patyrėme Dakaro ralyje, nutiko dėl mūsų pačių kaltės. Didžiausias žmogaus priešas – jo protas.
- Ar po nesėkmių nepraradote tikėjimo, kad pasieksite finišą?
- Ne. Tikrai žinojau, kad būsime finiše. Nekilo net abejonių. Manau, kad daliai žmonių mūsų potyriai būtų per dideli ir jie neatlaikytų krūvio bei ištartų „sudie, skrendame iš čia“. Mes daug ir sunkiai dirbome. Patys prisidarėme problemų ir patys jas sprendėme.
Yra situacijų, po kurių buvo keista, kad finišavome. Pavyzdžiui tas momentas, kai kybojome ant skardžio krašto. Tai buvo poros centimetrų klausimas.
