Monako „Grand Prix” – tai kažkas nepalyginamai daugiau, nei tik kvapą gniaužianti, gilias tradicijas turinti „Formulės 1” fiesta. Dar gerokai prieš šias varžytuves čionai suplaukia kone viso pasaulio įžymybės, trokštančios ne tiek gėrėtis lenktynėmis, kiek parodyti save ir pasižvalgyti į kitus.
Kai į Monte Karlą susirenka greičiausieji pasaulio vairuotojai, o paskui juos ir visa margaspalvė svečių svita, rankas iš pasitenkinimo trina viešbučių, lošimo namų ir barų savininkai, per savaitę uždirbantys daugiau, nei per ištisą vasarą.
Iki kosminių aukštumų pakyla kainos ne tik prestižiniuose restoranuose, bet ir menkesnėse užeigose, jei tokių apskritai pavyks rasti Monte Karle, jau nekalbant apie kazino bei viešbučius.
Tačiau daugumą visgi vilioja greitieji bolidai ankštose miesto gatvėse. Ko gero tiksliausiai šią šventę bus apibūdinęs karjerą jau baigęs tituluočiausio „Formulės-1“ lenktynininko, septyniskart pasaulio čempiono Michaelio Schumacherio jaunesnysis brolis Ralfas, kurio sparnuotas posakis, jog Monako „Grand Prix” jam primena sraigtasparnio skrydį miegamajame, rado vietos vos ne viso pasaulio sportinėje spaudoje.
Žavi kompaktiška trasa, kurioje, regis, nėra kur net kaip reikiant įsibėgėti ir kuri beveik visa matoma iš aukštesnių namų balkonų. Todėl netenka stebėtis, jog lenktynių dieną netgi vietos balkone, iš kurios puikiai matosi lenktynių trasa, kaina neretai pranoksta 1000 eurų.
Seniausių tradicijų lenktynės
Pirmosios automobilių lenktynės Monte Karlo miesto gatvėmis įvyko dar 1929 metais, o „Formulės-1” pilotai šią trasą atidarė 1950-aisiais. Tada, kai buvo duotas startas pirmajam greičiausiųjų automobilių pasaulio čempionatui.
Po debiutinių lenktynių ši trasa iš F-1 kalendoriaus dingo net ketveriems metams, tačiau nuo 1955-ųjų automobilių sporto karalienė čia vėl lankosi kasmet.
Lenktynės ankštomis seno miesto gatvėmis šiuolaikinėje „Formulėje-1”, kurios visa infrastruktūra orientuojama į maksimalius patogumus tiek patiems lenktynininkams ir aptarnaujančiam personalui, tiek žiūrovams, daugeliui gali atrodyti kaip seniena, netgi tam tikra atgyvena. Tarsi sena gera komoda, dievai žino kada auksarankių meistrų sukalta, nebe labai deranti prie šiuolaikinio interjero, kurią išmesti visgi gaila.
Tačiau taip gali atrodyti tik prašalaičiui, menkai teišmanančiam lenktynių specifiką ir nesuvokiančiam tikrojo jų žavesio. Beveik niekur kitur neišvysi tokio reginio, kai likus iki lenktynių dar ganėtinai laiko šalia trasos geriausias ir brangiausias vietas oriai užima labai garbūs senoliai, kai kurie iš jų dar menantys šiomis gatvėmis savo bolidus skraidinusius pirmuosius „Formulės-1” čempionus Nino Fariną ar Alberto Ascari, Juaną Manuelį Fangio ar Mike Hawthorną, Jacką Brabhamą ar Jimą Clarką, jau nekalbant apie Ayrtoną Senną ar Alainą Prostą, kurių paveikslas dar gyvas daugumos atmintyje.
Trasa su neįprastai ankštomis techninės priežiūros zonomis bemaž nekito nuo pirmųjų lenktynių. Jos nė vienam sportininkui čia niekada nebuvo lengvos, užtat laimėti Monako „Grand Prix” – didžiausia kiekvieno lenktynininko svajonė.
Tarptautinė automobilių federacija (FIA) ir varžybų organizatoriai irgi gerbia kunigaikštystėje nusistovėjusias tradicijas. Penktadienį, kaip įprasta visose kitose trasose, čia nerengiamos laisvosios treniruotės ir išvis negaudžia motorai. Susirinkę garbūs ponai kalbasi apie labdarą ir kitus kilnius dalykus, o pasirengimas „Grand Prix“ lenktynėms Monte Karle pradedamas diena anksčiau, ketvirtadienį.
Šeštadienio ryte dar vienos treniruotės, vėliau - kvalifikacinės varžybos - ir vėl rimtis, iki pat sekmadienio lenktynių.
Laimi ne tik favoritai
Netenka stebėtis, jog sunkios Monako „Grand Prix“ lenktynės dažniausiai palankiai susiklosto favoritams, kurie vėliau tampa ir to sezono nugalėtojais ar prizininkais.
Tačiau lenktynių Monake istorija saugo ir keletą itin unikalių įrašų, pasiuntusių į gilų nokdauną daugelio lažybų kontorų klientus.
Didesnį stažą turintys F-1 gerbėjai ko gero dar puikiai mena itin netikėtą 1996 metais vykusių lenktynių finišą, kai pirmas jį kirto „Ligier” komandos pilotas, prancūzas Olivier Panis, startavęs net iš keturioliktosios pozicijos. Beje, dabar jau baigusio karjerą, 10 metų „Formulėje-1“ praleidusio ir niekuo itin nesublizgėjusio šio sportininko karjeroje toji atmintina pergalė Monte Karle taip ir liko vienintele.
Tada lenktynės Monake susiklostė gana kurioziškai. Jos vyko po smarkaus lietaus šlapioje trasoje. Favoritai neįvertino jėgų ir baigė varžybas avarijomis arba išlėkę iš trasos. Dar kitus nuvylė technika. Iš 21 lenktynes pradėjusio bolido finišo liniją kirto tik keturi.
Tačiau ir tai dar ne absoliutus „Formulės 1“ antirekordas. 1958 metais kovas dėl Italijos „Grand Prix” baigė vos trys lenktynininkai, kurie iškart ir užėmė visą garbės pakylą.
Tada Monake pergalę šventusio O. Panis pavyzdys dar kartą įrodo, kokios neprognozuojamos lenktynės būna čia, kai fortūna nusišypso lenktynininkui ar komandai, apie tokią sėkmę net nedrįsusiai svajoti. Tąsyk dabar jau nebeegzistuojanti „Ligier” džiaugėsi pergale lygiai po 15 metų, prabėgusių nuo to laiko, kai 1981 m. Kanadoje jos pilotas Jacques’as Lafitte’as užkopė ant nugalėtojų pakylos aukščiausiojo laiptelio.
Trumpiausios ir lėčiausios
Lenktynės Monte Karlo gatvėmis - trumpiausios iš visų esančių „Formulės-1” kalendoriuje ir yra vienintelės, kurioms netaikomas 300 kilometrų trasos minimumas. Sekmadienį sportininkų laukia 78 ratai miesto gatvėmis, sudarantys 260,520 kilometro. Vieno rato, kuriame net 19 posūkių, ilgis irgi mažiausias – 3,340 kilometro.
Tai kartu ir lėčiausios „Formulės-1“ lenktynės, nes vidutinis jų greitis neviršija 160 km/val.
Aerodinaminis paketas reguliuojamas taip, kad bolidas įgautų kuo didesnę prispaudžiamąją jėgą. Spausdami akceleratorių iki galo sportininkai važiuoja maždaug tik 45 procentus rato (žemiausias rodiklis iš visų trasų), o stabdydami bolidą – 12 proc. Nors stabdymo zonų trasoje 13, stabdžiai dyla vidutiniškai ir paprastai didesnių problemų nekelia.
Tačiau įveikdamas tik vieną ratą sportininkas mažiausia 48 kartus priverstas perjungti pavaras.
Lenktynės Monte Karle taupiausios, čia jų metu sudeginama vidutiniškai tik po 120 kilogramų kuro (1,55 kg – viename rate), todėl bolidai startuoja gerokai lengvesni nei kitose trasose. Apskaičiuota, jog papildomas 10 kg svoris bolidą kiekviename rate sulėtina po 0,28 sekundės ir tai vėlgi geriausias rodiklis.
Optimizmo nekeliančios padangos
Jau paskelbta, jog „Pirelli“ į Monaką atveža „SuperSoft“ ir „Soft“ padangas, kurios čia turėtų dilti ne itin sparčiai, nes asfalto paviršius gana lygus ir nėra tokių staigių bei greitų posūkių, kuriuose padangos kentėtų papildomus krūvius.
Papildomą intrigą kelia tas faktas, jog superminkštas padangas iki šiol ekipos naudojo tik sezono debiutinėse lenktynėse Melburne, kur jos atlaikė tik po 9-10 Albert parko ratų. Todėl, suprantama, didelio pasitikėjimo jos nekelia. Tačiau viliamasi, jog Monake šios rūšies padangos tarnaus ilgiau, nes čia ir ratas trumpesnis, ir apkrovos gerokai mažesnės.
Tačiau daugelio ekipų išsvajota vieno sustojimo taktika pasiteisintų tik tuo atveju, jei su minkštų padangų komplektu lenktynininkas galėtų apsukti ne mažiau 50 ratų. Tačiau tokiam „maratonui“, ypač po įvykių Barselonoje, vargu ar kuri komanda ryšis?
Juolab, kad Monako „Grand Prix“ lenktynės taps paskutinėmis, kurioms „Pirelli“ pateiks dar senesnio mišinio, anksčiau iškeptas padangas.
Išmušė kvalifikacijos laimėtojų valanda?
Šiemet „Mercedes“ pilotas Nico Rosbergas laimėjo jau tris kvalifikacines varžybas (Bahreine ir Barselonoje – paeiliui), tačiau nelaimėjo nė vienų lenktynių. Pilotas moka susikoncentruoti ir be klaidų įveikti greitą ratą, tačiau jo „Mercedes W04“ ilgose lenktynėse pastebimai pristinga kvapo.
Tad gal šį kartą jam palankioje kunigaikštystės gatvių trasoje, kur itin sunku aplenkti?
„Akivaizdu, jog turime greitą bolidą, nes nebūtume laimėję tiek atrankos varžybų, tačiau niekaip negalime rasti tokių jo reguliavimo parametrų, kurie įgalintų labiau tausoti padangas, - rengdamasis į netolimą Monaką kalbėjo vokietis. – Beje, tokios pat problemos mus kankino ir pernai. Tačiau jos gi negali tęstis amžinai.? Tad jei pavyks šeštadienį laimėti kvalifikaciją, didesnes viltis puoselėsime ir sekmadienio lenktynėse“.
