Ne tik aplinka daro Monako trasą išskirtinę. Man pačiam teko ja važiuoti. Žinoma, ne su „Formulės-1“ bolidu, o paprastu automobiliu ir visiškai kitais greičiais. Yra tokių vietų, kaip „Dunlop“ plauko garbanos formos posūkis, į kurį norint „tilpti“, net ir važiuojant normaliu greičiu, reikia užsimoti nuo krašto iki krašto. Kaip Monake lenktynių režimu važiuoja lenktynininkai su bolidais, net sunku įsivaizduoti.
Trasa yra labai siaura, čia labai arti barjerai, ir visa tai neleidžia lenktynininkams atsipalaiduoti nė sekundei. Be to, maksimaliai susitelkus reikia važiuoti ypač ilgai. Kaip tik todėl Monako trasa yra viena iš nedaugelio per visą „Formulės-1“ sezoną, kur vairuotojo vaidmuo ypač svarbus.
Netgi drįsčiau teigi, kad svarbiausias. Monake reikia turėti drąsos ir talento, kad iškilus nenumatytoms aplinkybėms galėtum su jomis susitvarkyti.
Galima prisiminti 1984 m. Monako lenktynes, kai dar visiškai jaunas Ayrtonas Senna važiavo su vienu lėtesnių čempionato bolidų „Toleman“. Prasidėjus lietui, net ir su neįspūdingu automobiliu brazilas lenkė vieną patyrusį pilotą po kito. Ir jei lenktynės nebūtų buvusios sustabdytos, jis greičiausiai būtų aplenkęs ir legendinį Alaną Prostą.
Šis pavyzdys rodo, kad Monake laukia įvairiausi netikėtumai. Netgi autsaiderių komandos daugiausia tik per netikėtumus ir gali pademonstruoti ką nors įspūdingo. Dėl trasos siaurumo Monake lenkti beveik neįmanoma.
Norint pakilti lenktynių rikiuotėje, reikia tikėtis varžovų klaidos ar netikėtumų, pavyzdžiui, lietaus. Šis Monake dažnas svečias, nes trasa yra kalno papėdėje. Viską gali sujaukti ir lenktynių trasoje pasirodęs saugos automobilis. Tai irgi itin dažnas reiškinys. Ir net nedidelė avarija visiškai užkemša trasą.
Dėl visų šių priežasčių Monake yra labai svarbu gerai kvalifikuotis. Kaip žinome iš ankstesnių šio sezono lenktynių, gerai kvalifikacijoje pasirodo „Mercedes“ ir „Red Bull“. Sunku pasakyti, ar šįkart to užteks pergalei, nes ir varžovai aptaria įvairius scenarijus.
Komandos juos modeliuoja su specialiomis kompiuterinėmis programomis. Deklaruojama, kad lenktynėms analizuojama per 100 tūkst. galimų scenarijų, turint omenyje oro sąlygas, padangas, saugos automobilį, startinę poziciją, ir begalę kitų veiksnių.
Todėl Monake ypatingai svarbus tampa komandinis darbas, greita reakcija, kuo skubesni sprendimai pagal konkrečią situaciją. Tad akivaizdus Monako paradoksas – trasa „lėta“, o reakcijos reikia žaibiškos.
Aš asmeniškai visuomet labiausiai laukiu šeštadienio kvalifikacijos Monake, nes šioje trasoje man tai ir yra tikrosios lenktynės. Ir tai tik dar kartą parodo, kokia ši trasa ypatinga.
