Šalies lažybų kontoros nesiūlė spėti, kuris „4x4 perimetro” varžybų ekipažas pirmasis kirs finišo liniją ir ar apskritai apvažiuos visą Lietuvos pasienio liniją.
Tačiau šalia išskirtinių lenktynių trasos plieskėsi aistros ir buvo kertama lažybų. Ne dėl kurio nors ekipažo galutinės pergalės, o dėl to, ar kai kurie visureigiai apskritai neliks rūdyti vienoje ar kitoje sunkiai išvažiuojamoje lietaus permerktoje bekelėje.
Ruslanas Bičenovas ir Robertas Sidorenka – prisiekę „Toyota Land Cruiser” gerbėjai. Tačiau sunkiausiose Lietuvoje „4x4 perimetru” vadinamose varžybose nutarė išbandyti kitokio modelio automobilį – įsigijo „Jeep Grand Cherokee” ir turėjo atlaikyti nepatikliųjų atakas.
„Buvo nemažai manančių, kad neturime jokių galimybių pasiekti finišą. Prognozuotojai sakė, kad toliausia, kur nuvažiuosime, tai Pabradės poligonas.
Mes taip ir nusiteikėme: nuvažiuosime iki Pabradės, sulaužysime automobilį, ten jį paliksime velniop, susirinksime savo daiktus ir toliau keliausime pėsčiomis. Bet paneigėme mitą apie mūsų visureigį – tas naujas žaislas sugebėjo pasiekti finišą”, – jau kirtęs jo liniją praėjusio sekmadienio popietę Druskininkų aerodrome šypsojosi R. Bičenovas.
Jam ir šturmanui R.Sidorenkai nepasisekė pasiekti pakylos, bet pavyko įveikti visą trasą. O „4x4 perimetro” finišo nepasiekė daugiau kaip trečdalis startavusių ekipažų.
Kuo tokios sunkios vienintelės Lietuvoje bekelės lenktynės šalies perimetru?
Ir kodėl jos taip traukia aštrių pojūčių vampyrus?
Lėkdamas nesijautė saugiai
Po starto pozicijas sudėliojusio prologo pro vartus nuo starto linijos į beveik 2000 km pustrečios paros kelionę aplink Lietuvą leidosi 14 ekipažų. Jau buvo praslinkusi viena beveik bemiegė naktis – nors varžybos oficialiai prasidėjo praėjus pusei paros nuo prologo, lenktynių dalyviai iki starto mažai miegojo: kai kurie iki paryčių suko varžtus visureigiuose, kitiems užsnūsti neleido įkyrios mintys.
„Miegojau mažai, nes nuolat galvojau, – auštant nekantriai laukdama varžybų pradžios prisipažino 20-metė vilnietė šturmanė Erika Jočytė. – Čia daug lems ne tik tikslumas, bet ir šaltas protas. Reikia susikaupti.”
Naktį prieš startą varžybų rengėjai irgi nesudėjo bluosto.
„Iššūkiai jau prasidėjo, – kone dusdamas nuo ištisinio lėkimo ištarė „4x4 perimetro” siela Gediminas Grigaitis. – Dėl gamtos išdaigų, pasieniečių ir kai kurių savivaldybių prašymo staigiai tenka keisti maršrutą. Bet kaip nors viską sulipdysime.”
Kad ir šiek tiek pavėluotas, startas vis dėlto buvo duotas ir 14 riaumojančių visureigių leidosi į didelį nuotykį. Bet jau pirmajame iš šešių etapų pasitraukė trys ekipažai – du dėl gedimų, o vieninteliams varžybų svečiams iš Estijos Henri Daumui ir Svenui Kurnimui tiesiog nepavyko „susikalbėti” nė su viena iš turimų navigacijų.
Pirmojoje stovykloje ties Norviliškių pilimi po pusdienio lėkimo greičio ir orientaciniu ruožais po daugeliu visureigių krapštinėjosi vairuotojai, šturmanai ar varžybų dalyvius lydintys mechanikai.
Tik Ramūnas Baltramonaitis ramiai sėdėjo savo „Land Rover Discovery”: „Na, nieko bloga tame visureigyje negirdžiu, o pasilenkęs po juo dar nebuvau, nenoriu nervintis.”
Jo „Discovery” su kiek pastiprinta pakaba pirmąjį krikštą gavo jau pirmajame greičio ruože miško keliukais, kurį rengėjai reikalavo įveikti vidutiniu 58 km per valandą greičiu.
„Buvo neįmanoma, – pareiškė patyręs vairuotojas R. Baltramonaitis. – Su standartine mašina nesijaučiau taip saugiai, kad būčiau galėjęs lėkti.
Mūsų vidutinis greitis buvo 45 km per valandą. Greičio ruožas buvo tikrai pavojingas – keliskart automobiliu net buvome ore. Važiavome miško keliukais, kuriais grybautojai vaikšto pėsčiomis, daug staigių posūkių, vietomis šlapia.”
Į šturmano kėdę sėdusi R.Baltramonaičio žmona Jolanta per kelias poilsio valandas mėgino išsigydyti jūrligę.
„Buvau jai pasirengusi, bet laiku neišgėriau vaistų”, – neslėpė J. Baltramonaitienė. Jūros liga ją kamavo tik pirmuosiuose greičio ruožuose, vėliau organizmas priprato prie nuolatinio kratymo ir supimo.
Labiausiai gedo amortizatoriai
„Nuo vidutinio greičio nukrypome tik 11 sekundžių, todėl buvome labai arti tiesos. Kadangi ant miško keliukų kai kur buvo užvirtę medžių, greitis kartais krisdavo kone iki nulio, bet kai kuriose vietose lėkėme ir daugiau kaip 100 km per valandą greičiu”, – trumpam atsitraukęs nuo remontuojamo „Cherokee” pasakojo R. Bičenovas.
Tame greičio ruože jo vairuojamas „Cherokee” liko be amortizatorių, o ir paskui juos teko nuolat keisti.
„Amortizatoriai – pagrindinė bėda, – antrojoje varžybų stovykloje ties Vėlūnais Ignalinos rajone sakė R.Bičenovo ir R. Sidorenkos ekipažą lydėjęs mechanikas Tomas Batulevičius. – Jau pakeitėme visą krūvą.”
Auštant besikrapštinėjančių ties visureigiais Vėlūnuose buvo ir daugiau.
„Kol kas bandome skristi per greičio ruožus ir nepaklysti orientaciniuose, bet kaip bus toliau – neaišku”, – „Suzuki Vitara” visureigyje studijuodamas kelio knygą ir vis užmesdamas akį į mechanikus pripažino šturmanas Marcinas Vrublevskis.
Pasiekti finišo Druskininkuose jam ir vairuotojui Gediminui Žilėnui nepavyko – vienintelio „Suzuki Vitara” ekipažui varžybos baigėsi anksčiau.
Erzino Kelių eismo taisyklės
Galimybių išmėginti visureigių patvarumą ir patikrinti vairavimo meistriškumą „4x4 perimetro” dalyviai turėjo tik greičio ruožuose – tarp etapų organizatoriai griežtai reikalavo laikytis Kelių eismo taisyklių.
Už jų nepaisymą grėsė baudos. Tokios didelės, kad net pergalės greičio ruožuose galėjo tapti bevertės, o baudos minutės už greičio apribojimų nepaisymą keliuose – blokšti žemyn.
Sunku laikytis reikalavimo važiuoti nedideliu greičiu naktį tuščiame žvyrkelyje. Ypač – lėkti įpratusiam lenktynininkui.
„Baigiantis antrajai varžybų parai reikalavimas važiuoti leistinu greičiu tiesiog žudo. Tai tragedija. Norisi visus pasmaugti už tas Kelių eismo taisykles”, – kvatojo „Toyota Land Cruiser” vairavęs Algirdas Kazlauskas.
Tačiau ankstesniais metais „4x4 perimetro” dalyviai pasimokė, kad reikalavimų privalu paisyti – ir pernai, ir užpernai pažeidėjai žagsėjo nuo jiems skirtų baudos minučių ar net valandų.
„Kai kuriuose ruožuose reikėjo važiuoti lėčiau, nei leidžia kelio ženklai. Jei greitis buvo ribojamas iki 50 km per valandą, mums jį mažindavo iki 30 ar net 20 km per valandą. Buvo labai sunku ištverti nepaspaudus greičio paminos”, – neslėpė „Mitsubishi Pajero” vairavęs Remigijus Plančiūnas.
Mašina tiesiog skraidė
Užtat greičio ruožuose kiekvienas turėjo teisę spausti iš širdies. Nejauku kartais būdavo tik stebint važiuojančius priekyje, o ne prie vairo.
„Nepamenu, kokiu metu, bet man pasisekė jį pavyti – net neįsivaizduoju, kaip tai nutiko, nes jo pavyti neįmanoma, – baksnodamas į vieną jauniausių lenktynių vairuotojų 27 metų molėtiškį Vaidotą Paškevičių pasakojo A. Kazlauskas. – Vaizdas toks: žalias „Pajero” – paprastas gatvės automobilis – šokinėja per duobes į metro aukštį, o aš lekiu paskui jį ir vos laikausi.
Aš sėdžiu prisegtas sportinėje sėdynėje, vos prakvėpuoti galiu, o jis lekia ir dar šalia mergaitę pasisodinęs.”
„Kartą buvo baisu, – pripažino V.Paškevičiaus šturmanė E. Jočytė. – Užvažiavome ant kalno, o nuo jo – bankšt! – nušokome. Bet dirbau savo darbą, skaičiau legendą ir nelabai žiūrėjau, kur jis ten važiuoja. Kadangi esame komanda, Vaidotu pasitikiu 100 procentų, tikiu, kad jis įveiks visus ruožus, kad ir kokiu greičiu važiuos.”
„Greičio nė karto neviršijau”, – nusijuokė V. Paškevičius.
„Kartais ir viršyti nereikia – kai kuriuose ruožuose skraidai net važiuodamas 50 km per valandą greičiu”, – replikavo A. Kazlauskas.
Tas „Mitsubishi Pajero” nebuvo visai standartinis, o kiek patobulintas, nors jį paruošti vairuotojas ir turėjo mažiau nei savaitę.
Bet po „4x4 perimetro” finišo parašė sau dešimtuką už rimtą pakabos apsaugą, kuri buvo itin reikalinga sudėtinguose ruožuose. Be to, buvo sustiprinti amortizatoriai ir spyruoklės, sumontuotas oro paėmimo vamzdis.
Išrado pergalės receptą
Finišą tame pat Druskininkų aerodrome, kur buvo duotas ir startas, po pustrečios paros pasiekė mažiau nei du trečdaliai startavusių ekipažų – tik devyni. Nors dėl gamtos išdaigų ir kitokių kliūčių buvo atšaukti du greičio ruožai ir lenktynių trasa sutrumpėjo.
Greičiausiai į finišą skriejo „Toyota Land Cruiser” vairavę ekipažai: Laimonas Karvelis ir Martynas Jankauskas buvo pirmi, A.Kazlauskas ir Donatas Grikietis – antri, Justinas Putys ir Valdemaras Milaševskis – treti.
„Gėda pasakyti, bet šis automobilis trečią kartą startavo varžybose ir pirmą kartą pasiekė finišą. Mes tuo labai džiaugiamės, – žvilgtelėjęs į raudoną „Land Cruiser” pareiškė A. Kazlauskas. – Kolegos, kalbėdami apie Dakaro automobilius, vadina ją standartine, bet iš pradinės mašinos liko tik išvaizda.
Pabarškensite ir suprasite, kad vienur pakeistas plastikas, kitur – skardytės, liko tik gimtasis variklis, gimtoji greičių dėžė, bet ir tai perrinkta ir patobulinta. Bet tik tiek, kad tiktų standartinių automobilių klasei.”
Visus tris kartus „4x4 perimetro” varžybose dalyvavęs L.Karvelis pirmąkart užkopė ant aukščiausio pakylos laiptelio, nors jo „Toyota Land Cruiser” buvo, matyt, mažiausiai perdarytas visureigis iš visų dalyvavusių lenktynėse.
„Ryt važiuosiu juo į darbą”, – šluostydamasis šampaną, kuriuo jį aplaistė buvę varžovai trasoje, o šiaip bičiuliai, patikino L. Karvelis.
Jis išmoko pamokas per pirmąsias dvejas „4x4 perimetro” lenktynes pernai ir užpernai, todėl šiemet per varžybas naudojo paties atrastą pergalės receptą. Tad ko reikia norint laimėti vienas sunkiausių ir daugiausia ištvermės reikalingų bekelės lenktynių Lietuvoje?
„Patirties. Šaltų nervų. Mokėti skaičiuoti, – tris pagrindinius dalykus nurodė nugalėtojas. – Ne viską čia lemia greitis ir lėkimas. Reikia išlaikyti šaltą protą ir skaičiuoti – geriau važiuoti ar praleisti vieną ar kitą ruožą, kiek už tai gausi baudos minučių.
Turi rasti ir laiko pamiegoti. Jo būna labai mažai. Išsisėmiau visiškai. Visiškai.”
