Skirtingai nei kitose sporto šakose automobilių lenktynėse, o ypač „Formulėje 1“, pirmoji starto pozicija – ypač svarbi. Ne veltui dėl vietų starto rikiuotėje „Grand Prix“ lenktynių išvakarėse rengiamos kvalifikacinės varžybos, savo grožiu neretai menkai tenusileidžiančios pagrindinėms.
„Mėgstu jau iki pirmojo posūkio susikurti persvarą ir kiekviename rate, netrukdomai rinkdamasis man parankiausias trajektorijas, ją didinti iki saugios, kad galėčiau tausodamas padangas ir bolidą sulig kiekvienu ratu pirmas artėti prie finišo“, - neseniai paslaptimis apie savo strategijos sudedamąsias dalis dalijosi čempionato lyderis, be penkių minučių čempionas, laimėjęs jau devynerias lenktynes iš penkiolikos įvykusių, „Red Bull“ pilotas Sebastianas Vettelis.
Čempionato lyderis, regis, labai tiksliai apibūdino starto svarbą visai lenktynių eigai. Tačiau pabandykime paieškoti gero starto sudedamųjų dalių ne tik šiemetinių pirmenybių batalijose, bet ir šios sporto šakos istorijos kontekste.
Pagrindinis vaidmuo – pilotui
Regis, automobilių gamybos priešakinės technologijos, dauguma kurių pirmiausia išbandomos būtent „Formulėje 1“, leistų taip ištobulinti techniką, kad pilotui nesukeltų jokių rūpesčių pradėti lenktynes be mažiausių klaidų. Tačiau jei greituosiuose boliduose dirbtų vien robotai ar kompiuteriai, automobilių sporte beveik neliktų vietos žmogiškajam faktoriui, be kurio jis būtų niekam neįdomus.
Štai kodėl prieš dešimtmetį, kai „Formulėje 1“ besąlygiškai dominavo „Ferrari“ ir jos nekarūnuotas karalius Michaelis Schumacheris, Tarptautinė automobilių federacija (FIA) buvo taip susirūpinusi „Renault“ ištobulinta starto procedūra, kurią po išsamių nagrinėjimų ir svarstymų buvo net uždraudusi. Mat visoms komandoms, turnyrinėje lentelėje net lenkusioms „Renault“, didžiulį galvos skausmą beveik visose lenktynėse keldavo neįtikėtini prancūzų ekipos bolidų startai.
Technikos ekspertams nerimą, o gal ir pavydą, kėlė prancūzų sukurta sistema, įgalinusi starto metu pilotams fiksuoti idealią sankabos padėtį ir išlaikyti ją iki pajudant bolidui. Staigiau šauti pirmyn prancūzų mašinoms padėdavo ir labiau į galą nei konkurentų orientuotas bolido svorio centras.
FIA draudimą motyvavo noru padidinti piloto vaidmenį lemiant starto, o kartu ir visų lenktynių baigtį.
F 1 istorijoje gausu lenktynininkų, tikrų starto virtuozų. Tačiau sporto gerbėjai mena ir daugelį tokių, kuriems taikliai buvo klijuojami „miegalių“ prie starto linijos epitetai.
Tačiau net ir labai geriems lenktynininkams retsykiais varžybų pradžia keldavo didelių problemų.
Vyresniosios kartos F 1 gerbėjai dar prisimena 1988 metus, kai Japonijos „Grand Prix“ varžybų starte užgeso legendinio Ayrtono Sennos bolido variklis, tačiau pasinaudodamas iškart po starto Sudzukos trasoje esančia nuokalne jis vėl privertė plakti savo automobilio metalinę širdį ir pirmas kirto finišo liniją.
Iš gabesnių nei vidutiniokai ir jau baigusių karjerą starto procedūra tikras Achilo kulnas buvo Rubensui Barrichello, o iš šiemet baigiančių – Markui Webberiui.
Lemtinga pirmoji atkarpa
„Lenktynėse, žinoma, visko gali nutikti ir niekad nežinai kas tavęs laukia paskutiniajame rate, tačiau jei viskas einasi sklandžiai, varžybų laimėtoją gali įvardyti po pirmosios lenktynių atkarpos, kai sportininkas išvažiuoja į trasą pasikeitęs padangas“, - starto procedūros įtaką taip apibūdina pirmaujančios „Red Bull“ komandos vadovas Christianas Horneris.
Štai kodėl taip svarbu susikurti nors ir nedidelę persvarą, leidžiančią ne tik rinktis trajektorijas, bet ir tempą, įgalinantį labiau tausoti padangas ir variklio resursus. Kita vertus, ši nors ir trapi, vos kelių sekundžių persvara, apsaugo nuo varžovo atakos net nežymiai suklydus ir leidžia sportininkui patirti tam tikrą saugumo jausmą.
Ir visai kas kita važiuoti nuolat atakuojamam, dažniau besižvalgant į galinio vaizdo veidrodėlius. Geriausias to pavyzdys – paskutinės Japonijos „Grand Prix“ lenktynės, kai itin veržliu startu „Lotus“ pilotas Romainas Grosjeanas pranoko iš pirmosios pozicijos lenktynes pradėjusį M.Webberį ir iš antrosios – S.Vettelį.
Tačiau aplenkti varžovą – viena, o susikurti ir saugią persvarą prieš jį – kita. Būtent to nepavyko padaryti prancūzui, o nuolat spaudžiamas iš paskos važiuojančio australo jis greičiau nei varžovai sutrynė padangas, ir lyderiai po antrojo apsilankymo boksuose nesunkiai atstatė status quo.
Gero starto sudedamosios dalys
„Gerą startą lemia du labai svarbūs techniniai aspektai – bolido padangų temperatūra ir padangų sukibimo koeficientas su trasos dangos paviršiumi. Plius – efektyviai veikianti sankaba, - paslaptimis dalijasi buvęs „Williams“ komandos lenktynių inžinierius Markas Gillanas. – Kiekvienas sportininkas turi savo lenktynių ir kontrolės inžinierius, kurie ir atsako už nepriekaištingą bolido parengtį starto procedūrai.“
Žinoma, būtų idealu, jei šie specialistai bolido reguliavimo darbus galėtų atlikti būtent toje vietoje, kurią ši mašina užims sekmadienio lenktynių starto rikiuotėje. Tačiau to nežino niekas, kol nepasibaigusi kvalifikacija. Kita vertus, temperatūra, ir oro, ir trasos, – irgi labai nepastovi.
Todėl net ir labai teisingi išankstiniai nustatymai gali neduoti laukiamo efekto, jei pirmajame prieš lenktynių startą formavimo rate nepavyks įšildyti padangų iki reikiamos temperatūros.
Pavyzdžiui, daugelis pilotų skundžiasi, jog Nico Rosbergas šį ratą važiuoja pabrėžtinai lėtai, užlaikydamas už savęs visą peletoną ir taip neleisdamas sušildyti šių bolidų padangų.
Kodėl taip daro vokietis – įspėti nesunku. Matyt „Mercedes“ bolidams padangų temperatūra tokios didelės įtakos kaip varžovams neturi. O kas gi trokšta prieš kovą tiesti pagalbos ranką varžovui?
Nemenkos įtakos turi net asfalto struktūra ir trasos švarumas. Pavyzdžių toli ieškoti ir vėl nereikia. Pernai Ostino (JAV) trasoje „Ferrari“ komandos mechanikai nuplėšė plombą Felipe Massos bolide vien tam, kad Fernando Alonso pakiltų pozicija aukštyn ir galėtų startuoti iš švariosios trasos pusės. Mat buvo apskaičiuota, jog startuodamas iš nešvarios trasos dalies „Ferrari“ lyderis iki pirmojo posūkio neišvengiamai prarastų vieną ar net dvi pozicijas.
Ir šiemet italų komandos lenktynininkų blogais startais neapkaltinsi. Jei jiems geriau sektųsi kvalifikacinėse varžybose, pirmenybių lyderiai joms besibaigiant tikrai nesijaustų taip laisvai.
Tad sėkmę starte lemia daug faktorių. Prieš pat startą lenktynininkas atleidžia vieną iš ant vairo esančių sankabos svirtelių, palaikydamas maždaug 13000 variklio sūkių per minutę. Kai tik gęsta paskutiniojo šviesoforo signalas, atleidžiama ir antroji rankenėlė. Tąsyk itin svarbu palaikyti optimalų variklio sūkių momentą, kad neprasisuktų varomieji ratai arba kad staiga nekristų variklio apsukos.
Viskas paprasta ir elementaru, tačiau žinant, jog prieš startą nuo adrenalino pertekliaus tvinksi piloto smilkiniai, tai atlikti tikrai nelengva ir dėl to net labai patyrę, tūkstančius kartų repetavę šią procedūrą sportininkai neišvengia pragaištingų klaidų.
