Gimtadienis - komoje
Skeptikai ilgą laiką manė, kad M.Schumacherio smegenys visiškai atsigauti negali ir siūlė ruoštis niūroms naujienoms, tačiau tikroji tiesa ilgai laikyta po devyniais užraktais.
Sportininko vadybininkė ir atstovė spaudai Sabine Kehm pirmadienį pagaliau paskelbė, kad M.Schumacheris pabudo iš komos ir buvo išgabentas iš Grenoblio ligoninės, kurioje praleido visą šį laikotarpį. Nors S.Kehm neatskleidė vietos, kurioje yra M.Schumacheris, netrukus paskelbta, kad „Formulės 1" legenda perkelta į ligoninę Lozanoje (Šveicarijoje).
Palaikančiųjų M.Schumacherį viltys dabar - dar stipresnės nei kada nors anksčiau. Atrodo, sportininkas išsilaikė ant prarajos krašto, apie kurį yra kalbėjęs ir pats.
„Užsiimdamas tokia veikla aš priartėju prie ribos. Aš dievinu jausmą, kai esi ant ribos, tačiau viską kontroliuoji. Man visada patiko atrasti tą vietą prie prarajos“, - viename interviu yra sakęs sportininkas. Jis teigė, kad labiausiai dievina slidinėjimą, šokinėjimą parašiutu, važiavimą greičio dviračiais ir jodinėjimą.
Būtent slidinėjimas ir lėmė tai, kad M.Schumacheris savo 45-ąjį gimtadienį minėjo ligoninėje, ištiktas komos. Bet visada buvo apsuptas mylinčios šeimos – žmonos Corinna, šešiolikmetės dukros Gina Maria bei keturiolikmečio sūnaus Micko.
Jautė adrenalino poreikį
Michaelis niekada nemėgo tokiomis progomis neišvengiamų užstalės pasisėdėjimų. Kur kas mielesnės jam būdavo gamtoje su šeima ar bičiuliais praleistos akimirkos. Ne pasyviai stebint paukščių čiulbėjimą ar upelio čiurlenimą, o aktyviai sportuojant, leidžiantis nuo kalnų slidėmis ar besirengiant sezonui bėgant krosus karštuose Afrikos dykumų smėlynuose.
Žinantys Michaelio aistrą kalnams dėl jo varžėsi geriausių bazių administratoriai. Nekarūnuotą „Formulės 1” karalių pirmoji maloniai pagerbė Italijos Madonna di Campiglio kalnų slidinėjimo kurorto valdžia, jo vardu pavadinusi vieną gražiausių bei įspūdingiausių kalnų šlaitų.
Būtent šiame kurorte „Ferarri” kasmet rengia tradicines spaudos dienas išrinktiesiems pasaulio žurnalistams, drąsiausi iš kurių jau turėjo progą su slidėmis išbandyti ir 70 procentų nuolydį turintį „Canalone Michael Schumacher”.
Sugniaužęs kumštį Michaeliui mosavo „Formulės 1” komercijos teisių valdytojas ir tikrasis jos dirigentas Bernie Ecclestone'as, kai „Formulės 1“ pilotą prieš keletą metų buvo užvaldžiusi motociklų sporto aistra. Michaelis ir čia neišvengė traumų, o didžiausia jų 2009-aisiais net metams buvo sustabdžiusi sugrįžimą į „Formulę 1“, kur jis turėjo pakeisti skaudžią traumą gavusį „Ferrari“ lenktynininką Felipę Massą.
Milijonai „Formulės 1” gerbėjų stvėrstėsi už galvų, kai Michaelis šokinėjo su parašiutu ar nemetė ne mažiau pavojingo savo pradžiamokslio automobilių sporte – kartingų.
Tai kas gi vis dėlto tas M.Schumacheris – pinigais aptekusi, savo užgaidų nebesuprantanti ir jose nebesusigaudanti sporto žvaigždė ar po gausybe titulų nepamatuotus įgeidžius kruopščiai maskuojanti eilinė plevėsa, kuriai lyg dievui lenkiasi minios?
Nei viena, nei kita
„Daugybė žmonių stengiasi laikytis kuo atokiau nuo bent kokių, dažniausiai tik galimų nemalonumų. Yra, tiesa, gerokai mažiau – tikrų nuotykių ieškotojų. Šiai grupei priskirčiau ir mus, lenktynininkus. Kuo sudėtingesnė, kuo pavojingesnė situacija, tuo labiau ji, nelyginant liūnas, traukia mus, o didžiausias nuotykių ieškotojas – be abejo M.Schumacheris“, - likus keliems metams iki išėjimo į Anapilį kalbėjo dar viena „Formulės 1“ žvaigždė – penkis kartus pasaulio čempionas argentinietis Juanas Manuelis Fangio.
Ši citata - bene geriausiai iliustruojanti tikrų sportininkų charakterį, ne išimtis ir M.Schumacherio, kuris niekada nebuvo linkęs rinktis lengviausiojo kelio. Įprastas, pasiturinčio, tačiau eilinio miesčionio gyvenimas jam rodėsi skurdus ir velniškai neįdomus. Galbūt būtent ši aplinkybė jį privertė sugrįžti į „Formulę 1“, į „Mercedes“ stovyklą, su kurios vadovu Rossu Brawnu dar „Ferrari“ ekipoje lenktynininkas buvo susikūręs savo legendą.
Michaeliui tada buvo per 40. Jis puikiai žinojo, jog dauguma pilotų karjeros pabaigoje savyje jautė gęstančią kovotojo dvasią. Pavyzdžių toli ieškoti nereikia – jau minėtas J.M.Fangio, Niki Lauda, Gerhardas Bergeris, Damonas Hillas, Mika Hakkinenas. Tačiau lenktynių ir kovos troškulys Michaelio neapleido net dienai, kai jis po istorinių lenktynių Brazilijoje paskelbė kabinąs šalmą ant vinies.
M.Schumacheris laimėjo daugelį akistatų. Su rimtais pavojais, po kurių paprastai stengiamasi nebesusikurti tokių sąlygų, kurios leistų vėl pajusti grėsmę. Todėl pasaulis atidžiai ir su didele pagarba seka svarbiausiąją Michaelio dvikovą su savo gyvenimu ir linki ją laimėti.
„Meldžiu Dievą, kad jis tave apsaugotų, broli. Tikiuosi, greitai pasveiksi. Meldžiuosi už tave. Te laimina tave Dievas“. Perskaitęs šiuos žodžius maniau linkėjimus siunčia lenktynininko brolis Ralfas ar dar kas iš labai artimų. Tačiau sunku buvo patikėti, kad aukščiausiojo palaimos prašo buvęs jo ilgametis draugas „Ferarri“ komandoje F.Massa. Tas pats, kuris ne kartą geriausiąją trajektoriją švelniai tariant buvo priverstas užleisti lyderiui ir kuris ne kartą tokiu atveju braukė apmaudo ašarą.
Tačiau ašaros jau išdžiuvo. O gal dabar, po daugelio metų, Felipe suprato, jog net atsidūręs legendos šešėlyje brazilas išgyveno geriausius laikus ir nukalė svarbiausias savo karjeros pergales.
Kalėdos - didžiausia jo šventė
M.Schumacheris ne kartą tvirtino, kad didžiausią laimę jam teikia ne pinigai ir ne ekstazės apimtos įvairių pasaulio šalių sporto arenos, skanduojančios jo vardą, o žmona Corinna ir vaikai.
Pavargusiam nuo šlovės ir nuolatinio buvimo kunkuliuojančių įvykių verpete, Michaeliui didžiausia palaima tapdavo tos keliolika dienų, paprastai užtrunkančių nuo Kalėdų iki jo gimtadienio, sausio trečiosios. Paprastai didžiausias metų šventes tituluočiausias pasaulio lenktynininkas buvo linkęs praleisti savo namuose Šveicarijoje.
Įžymiausią automobilių sporto asmenybę, išskyrus nebent trumpalaikes jo atostogas, nuolat supa didžiausia gerbėjų armija, trokštanti apie savo dievaitį žinoti viską. Šiais laikais sunku ką nuslėpti nuo žiniasklaidos, tiesiog medžiojančios tokias įžymybes, kaip M.Schumacheris. Todėl jos dėka Michaelio gerbėjai žino beveik viską apie savo numylėtinį. Tačiau tik beveik.
Sunkiausia prasiskverbti į piloto asmeninį gyvenimą, nuo kurio jis linkęs tik retomis progomis ir tik šiek tiek praskleisti uždangą. Todėl netenka stebėtis, jog daugeliui žurnalistų automobilių sporto žvaigždė neretai atrodo pernelyg paslaptinga, kartais net arogantiška.
Tačiau Michaelis, nors ir pakilęs į sporto olimpą, anaiptol nėra „pasikėlęs”.
„Gyvenime aš greičiau esu skeptikas, nei optimistas, - tvirtino jis viename interviu. – Man nepatinka nuolat peršamas herojaus statusas, nekalbant jau apie tokius epitetus, kaip „Pusdievis ar šėtonas”, „Ateivis iš kitos planetos” ar „Šumi, tu dievas!” Man tokie „titulai” nereikalingi ir svetimi, dažnai tik sukeliantys problemų. Nekalbant jau apie isteriją, kuri, deja, mane supa”.
Tituluočiausias lenktynininkas labiausiai bijojo ne avarijų bei traumų ir net ne mirties trasoje, o kad kas neatsitiktų jo žmonai Corinnai ir vaikams.
Variklis - sportinis azartas ir kovos troškulys
Skirtingai nuo daugelio sportininkų, sukūręs šeimą, kuri jam brangesnė už viską bei gimus dviems vaikams, M.Schumacheris neprarado sportinio azarto ir kovos troškulio. Tik gal šiek tiek nublanko jaunatviškas jo avantiūrizmas, būdingas daugeliui jaunų lenktynininkų, ką tik spėjusių pajusti pirmųjų pergalių svaigulį.
M.Schumacheriui ir sportinės karjeros metais, ir po jos nebuvo svetimi visi žemiški malonumai. Michaelis dar iki vedybų su Corinna, į kurią jis paprastai kreipiasi tik žodžiu „brangioji“, nemėgo būti ar bent jau afišuotis būrio ilgakojų gražuolių, nuolat supančių „Formulės 1” lenktynininkus, draugijoje. Tačiau retsykiais neatsisakydavo stiklo viskio ar cigaro. Jo mėgstamčiausi - kubietiški. Tiesa, tokį malonumą jis leido sau tik po pergalių arba atostogų metu.
Michaeliui labai patinka, kai automobilį vairuoja jo brangioji. „Corinna - gera pilotė”, - gyrė jis žmoną, pabrėždamas, jog tik ji išmokiusi lenktynininką pajusti, kad daugelis dalykų nėra tokie svarbūs, kaip neretai įsivaizduojame, o ir atsipalaidavimas taip pat būtinas, kaip ir visų jėgų įtempimas tam tikrais momentais.
Akylesni televizijos transliacijų mėgėjai turbūt yra pastebėję, jog ant nugalėtojų pakylos M. Schumacheris beveik niekada nė negurkšteldavo pergalės šampano. „Aš jį ne itin mėgstu, o jei gerčiau iškart po varžybų, kai jautiesi išsunktas kaip citrina, bematant apgirsčiau. Tada būtų problemų nulipti nuo podiumo”, - juokaudamas yra kalbėjęs M.Schumacheris.
Mėgstamiausias lenktynininko gėrimas – obuolių sultys. Rytais jis niekada negeria kavos, tik arbatą, dažniausiai – vaistažolių, rečiau juodą. Kartais jam kyla ūpas ilgiau užtrukti virtuvėje ir palepinti šeimą. Michaelis pats puikiai ruošia maistą. Mėgstamiausi - itališkos virtuvės patiekalai.
Sportininko namuose nėra žadintuvo. Michaelis net prieš lenktynes mėgdavo valandą numigti. Tad prieš atsakingą startą sportininką žadinti tekdavo jo asmeniniam fizioterapeutui, o namuose ši misija patikėta vaikams.
Nors lenktynininkas bažnyčios nelanko, tačiau Dievo egzistavimu tiki. Nesvetimas jam ir sentimentalumo jausmas. Neretai gali net apsiverkti, žiūrėdamas graudų filmą.
Girdėjo pavargusį metalą
Per ilgą laikotarpį tokių aukštumų pasiekęs sportininkas taip suauga su bolidu, jog net pradeda girdėti pavargstantį metalą.
„Ne kartą buvau persmelktas aiškiai išreikšto fizinio skausmo, jausdamas, jog po minutės ar keliolikos sekundžių pašėlusių apsukų neatlaikys variklis, - savo lenktynių inžinieriui yra prisipažinęs lenktynininkas. – Deja, dar nė karto tas jausmas neapgavo. Beveik visada skausmas nusmelkia kūną ir starto metu, kai lyg vaikui branginamam varikliui beatodairiškai iki maksimalių esi priverstas didinti sūkius.”
M.Schumacheris, nuo penkerių metų pradėjęs važinėti kartais, teigia niekad nebuvęs svajotoju. Netgi perėjęs žemesnio rango „Formulių” rėtį niekada negalvojęs apie piloto vietą „Formulėje 1”. „Man visai užteko to, ką tuomet turėjau, - minėjo jis. – Gal ir dabar nuomočiau kartus ar tenkinčiausi pirmąja įgyta mechaniko specialybe. Nors ir nebūčiau toks žinomas ir turtingas, tačiau ne mažiau laimingas”.
Būsimojo čempiono praktiškumą liudija ir tai, kad už pinigus, kurie buvo padovanoti Michaeliui pirmosios komunijos proga, jis nusipirko naujų padangų komplektą savo kartui.
Gimęs kukliai gyvenančių vokiečių šeimoje (tėvas Rolfas turėjo nedidelį kartodromą, o motina šalia to kartodromo pardavinėjo sumuštinius), būsimasis vunderkindas net nedrįso kaulyti iš tėvų pinigų, kurių ir jie ne visada turėjo atliekamų.
Michaelis nepuoselėja vilčių, kad jo vietą greičių pasaulyje kažkada užims sūnus Mickas. Priešingai, jis ne kartą tvirtino žurnalistams, jog bus laimingiausias pasaulyje, jei sūnus netaps lenktynininku.
„Mano pasiekimai tiks slėgtų sūnų ir gerokai apsunkintų jam gyvenimą. Kita vertus, argi mažai pavyzdžių, kai žinomų tėvų vaikų nelydi sėkmė būtent tose srityse, kuriose kažkada pasižymėjo jų gimdytojai,- įsitikinęs M.Schumacheris. – Jei sūnus pasirinktų kurią nors kitą sporto šaką, būsiu labai laimingas. Bet jei jis pasuks į automobilių sportą, nedarysiu jokių kliūčių. Tegu išbando save.”
Šimtmečio lenktynininkas
Michaelis į „Formulę 1” atėjo 1991-ųjų vasaros pabaigoje ir iškart tapo žvaigžde, kurią pradėjo medžioti daugelio komandų vadovai. Jau 1992-1993 metų sezone jis tapo vieninteliu legendinio, 1994 m. lenktynių trasoje Imoloje (Italija) žuvusio brazilo Ayrtono Sennos, varžovu ir metė iššūkį tuomet nežinančiai pralaimėjimų „Williams”.
„Laimėti prieš Ayrtoną Senną ar Alainą Prostą nėra mano tikslas. Aš dar jaunas ir galiu palaukti, kol išmuš mano valanda,”- kalbėjo Michaelis 1993-aisiais.
Tuomet jis dar negalvojo, kad jo valanda išmuš jau po metų ir pasikartos 1995-tais.
1996 metais persikėlęs į „Ferrari”, Michaelis taip pat neįsivaizdavo, koks ilgas kelias jo laukia iki trečiojo čempiono titulo, kurį jis pelnė 2000-aisiais, o „Ferrari” komanda vokiečio dėka tokių laimėjimų pasiekė net po 21 metų pertraukos.
Per dešimtmetį iškovojęs tris pasaulio čempiono titulus, vokietis nusipelnė geriausio amžiaus lenktynininko vardo. Tokia pat sėkmė jį lydėjo ir naujojo amžiaus pradžioje – 2001, 2002, 2003 ir 2004 metais.
Gyvenimas – nuostabus
Šį posakį, nepaisant jam būdingų kai kurių skepticizmo elementų, mėgsta kartoti ir M. Schumacheris.
Iš tiesų, septynis kartus pasaulio čempionui ir jo šeimai nieko nestinga. Užtenka jam ir šeimos dėmesio bei paramos, nekalbant jau apie pinigus. Beje, kaip pats sportininkas teigia, jis žino pinigų vertę, tačiau jos nefetišizuoja.
„Suma banko sąskaitoje tik patvirtina garantijas, kad tavo šeima apsaugota nuo bet kokių negandų”, - teigia Michaelis.
Nesipuikavo jis ir brangiausiu pirkiniu, įsigijęs 26 milijonus eurų kainavusį privatų „Canadair-Challenger” lėktuvą. Tokį pat, kokiu tuomet skraidė ir Vokietijos kancleris.
„Lėktuvas man turi didelę reikšmę, nes leidžia turiningiau išnaudoti nedaugelį laisvo laiko akimirkų, daugiau jų skiriant Corinnai ir vaikams. Žinoma, tai didžiulė prabanga, bet ji man pranoksta viską”, - sakė Michaelis.
Įspūdingiausios – paskutinės
M.Schumacheris „Formulėje 1“ praleido 19 sezonų, dalyvavo 308 „Grand Prix“ lenktynėse, iškovojo 91 pergalę. Pradedant nuo jo karjeros pradžios 1991-aisiais, teko matyti per 200 lenktynių (keletą – tiesiogiai tribūnose), kuriose dalyvavo Michaelis. Jei paklaustų kurios paliko didžiausią įspūdį, ilgai neabejodamas išskirčiau paskutiniąsias, Michaelio pirmojo atsisveikinimo su F 1 lenktynes Brazilijoje 2006 metais.
Kodėl? Todėl, kad net palikdamas greičių pasaulį didis čempionas į paskutinįjį pasirodymą arenoje sudėjo visą savo talentą, ilgus metus kauptą patyrimą ir pademonstravo tokį ryžtą, kurių visuma niekaip neleido patikėti, jog tiek parako bei azarto dar turintis lenktynininkas kabina šalmą ant vinies.
Net pradūręs padangą ir atsidūręs beviltiškoje padėtyje, po kurios daugeliui sportininkų belieka tenkintis tik statistų vaidmeniu, Michaelis nustebino įspūdingu greičiu, neįtikėtina drąsa ir visu vėriniu įspūdingų lenkimų, įgalinusiu jį iš paskutinės pozicijos atsiirti iki ketvirtosios.
„Tai, ką jis pademonstravo šiandien, įeis į „Formulės 1” istoriją. Jis tiesiog skraidė. Nežinau, kas jam padėjo taip greitai važiuoti, tačiau jis tikrąja to žodžio prasme skraidė trasoje ir nusipelnė didžiulės pagarbos”, - po lenktynių kalbėjo pagrindinių „Ferrari” varžovų – „Renault” komandos vadovas Flavio Briatore.
Prilygino eros pabaigai
Nenuostabu, kad pirmąjį Michaelio pasitraukimą iš F 1 2006-aisiais daugelis prilygino kone pasaulio pabaigai.
„Man liūdna, kad M.Schumacheris pasitraukia. Jam išėjus, baigsis dar viena „Formulės 1” lenktynių era”, - sakė „Mercedes” sporto padalinio vadovas Norbertas Haugas.
„Diena, kai geriausias pasaulio lenktynininkas nusprendžia palikti varžybų areną, be abejo, yra labai liūdna. Galite kalbėti ką tik norite, tačiau laimėjęs septynis pasaulio čempiono titulus Michaelis pajėgus pelnyti ir aštuntąjį. Tokio kito pasaulyje nėra. Michaelis unikalus ir labai gaila, kad jis pasitraukia. Tačiau vieną dieną visi yra priversti pasitraukti, ir aš gerbiu jo sprendimą”, - tokia buvo triskart pasaulio čempiono Niki Laudos nuomonė.
„Nepaprastai gailiuosi, kad Michaelis nusprendė išeiti. Lenktynės dar kartą įrodė ne tik jo konkurencingumą, bet ir ryžtą bei tik jam būdingą azartą siekti vis naujų aukštumų. Tačiau tokia sportininko valia, kurio pasirinkimą net jausdamasis gana liūdnai suprantu ir gerbiu. Kartu išgyvenome daugybę neišdildomų akimirkų, kartu pasiekėme tokių rezultatų, kuriuos bent pakartoti kam nors bus labai sunku, - sakė „Ferrari” prezidentas Luca di Montezemolo.
„Michaelio karjeros „Formulėje 1” pabaiga tam tikra prasme yra ir ištisos šių lenktynių eros pabaiga. Pagerinti jo rekordus bus labai sunku”, - tvirtino „Ferrari” bolidų kūrėjas Rory Byrne’as.
„Nors esu nekart girdėjęs apie jo ketinimus baigti karjerą, tačiau netikėjau, kad viskas įvyks taip greitai. Tai didelė netektis ne tik „Formulei 1”, bet ir visam automobilių sportui”, - kalbėjo daugkartinis motociklų žiedinių lenktynių pasaulio čempionas Valentino Rossi.
Dėl pastovumo ir puikių rezultatų žiūrimiausioje sporto šakoje geriausiu pasaulio sportininku M.Schumacherį įvardijo ir legendinis golfo žaidėjas Tigeris Woodsas.
„Visi turėtume pripažinti, kad jis - didis čempionas ir kartu su jo pasitraukimu baigiasi ištisa era”, - sakė ilgametis Michaelio varžovas, dar vienas „Formulės 1” ilgaamžis Davidas Coulthardas, savo meistriškumą valdyti „Formulę 1“ demonstravęs ir Vilniuje.
