„Formulė 1“ vis dar mėgina atsigauti po Japonijos „Grand Prix“ lenktynių, kai „Marussia“ atstovas Julesas Bianchi buvo be sąmonės išgabentas į ligoninę po siaubingos avarijos. Savaitgalį lenktynės Rusijoje buvo skirtos būtent jaunam ir perspektyviam talentui, pasauliui priminusiam žiaurų autosporto paradoksą,bbc.com/sport/0/formula1/29497692"="">bbc.com/sport/0/formula1/29497692"" target="_blank"> rašo BBC „Formulės 1” skilties redaktorius Andrew Bensonas.
Niekam nepatinka pamatyti situacijos, kai lenktynininkas patiria rimtą traumą. Tai šokiruoja ir iškart verčia prisiminti saugos taisykles, pirštu grūmoti organizatoriams, kad šie kažkur suklydo. Kita vertus, būtent grėsmė ir sutraukia prie „Formulės 1“ ekrano milijonus žmonių iš viso pasaulio.
Kai „Formulės 1“ sirgaliai su nerimu laukia kiekvienos naujienos apie J.Bianchi, kiti žiūri į praeitį. Būtent prieš 20 metų įvyko iki šiol paskutinis fatališkas „Grand Prix“, nusinešęs garsiojo Ayrtono Sennos gyvybę. Abejingų nepalikęs incidentas į „Formulę 1“ įsirėžė amžiams – ir istorija, ir padidintu dėmesiu saugumui.
Apie riziką žino
Iš tiesų kiekvienas lenktynininkas žino, kad rizikuoja savo gyvybe. Visi jie tai prisimena kiekvieną kartą, kai viršun traukia nuo ugnies saugančio kombinezono užtrauktuką, dedasi modernius šalmus ir žingsniuoja į trasą. Čia kūną užlieja išskirtinis adrenalinas ir tie, kurie tai juto, pasakytų, kad tokio paties jausmo nėra niekur.
Rizika – iššūkio dalis ir sudedamoji dalis to, už ką sirgaliai gerbia lenktynininkus. Dėl tokių pat priežasčių žmonės dievina astronautus, kylančius į mėnulį. Jie tiesiog daro kažką tokio ypatingo, ko paprastieji negali. O jeigu galėtų – gal ir nesiryžtų.
Tai ką jie daro – už paprasto žmogaus suvokimo ribų. „Formulė 1“ tai balanso, jausmo, įgūdžių, gebėjimų, vertinimų bei neįtikėtinai aukšto lygio drąsos ir fizinio pasirengimo kombinacija.
„Formulės 1“ širdis yra mokėjimas lenktynininką ir mašiną išspausti iki pat fizikos ir žmogiškųjų galimybių ribos. Visi pilotai – geriausi pasaulyje ir jie naudoja labiausiai pažengusius bolidus, kokius tik gali šiandieną pateikti mokslas. Ir vienintelis aspektas, kuris juos varžo – taisyklių kūrėjai.
Bet visi limitai yra sukurti ne šiaip sau. „Formulės 1“ organizatoriai puikiai suvokia grėsmę ir nori ją sumažinti, kiek įmanoma labiau, tačiau neatimant iš sporto sielos. Ar įmanoma? Tai – atviras klausimas, kurį mėginame atsakyti kaskart stebėdami „Grand Prix“ lenktynes.
Bijo prarasti aurą
Visai neseniai Italijoje vyko diskusijos, palietusios ir orų pokyčius, ir garsųjį „Parabolica“ posūkį. Klausimas buvo paprastas – ar dėl saugumo nebuvo tiesiog ištrintas pagrindinis trasos iššūkis?
Prieštaravimai sukėlė daug diskusijų ir jos vėl aidėjo Japonijoje, kur oras lenktynių neliaupsino.
Pirmiausia pasigirdo įprasti skundai dėl lenktynių starto, kai dėl smarkaus lietaus pirma važiuoja saugos automobilis. Vėliau Japonijoje sąlygos taip pagerėjo, kad komandos keitėsi į vidutinio mišinio padangas. Tačiau neilgam.
Po J.Bianchi avarijos pasigirdo garsi kritika, kėlusi klausimą, kodėl sugrįžus smarkiam lietui lenktynės nebuvo nutrauktos anksčiau?
Senosios mokyklos pamokos
Atsakymo dar ieškoma, bet aplinkybės slypi ir pačioje „Suzuka“ trasoje. Lenktynininkai ją dievina ir vadina senosios mokyklos stiliaus trasa, pateikiančia labai rimtą iššūkį. Čia avarijų rizika yra gerokai didesnė nei modernesnėse trasose, kurios dažnai pavadinamos bedvasėmis.
„Suzuka“ dažnai prilyginama amerikietiškiems kalneliams, tačiau ne tik dėl smagumo – tai tokie kalneliai, kur labai greitai galima nulėkti nuo bėgių. Išvažiavimai iš posūkių čia trumpi, o klaidas dažniausiai lydi smūgiai į sieneles ir lakstančios bolidų dalys.
Lenktynininkams „Suzuka“ grėsmė nėra blogis ir nors čia ji gerokai didesnė, tik keletas sportininkų yra patyrę sužalojimų. Bet trasos pakelės yra trumpesnės ir jos atlieka savo darbą.
Bet kuriuo atveju, tai nėra priežastis, kodėl populiarus ir daug žadantis talentas J.Bianchi, kurio karjera tik prasidėjo, pateko į chirurgų rankas.
Netinkama vieta ir laikas
Kalbos, kas nutiko ne taip ir kaip išvengti tokių atvejų ateityje, jau prasidėjo. Jos bus labai ilgos ir labai detalios. Be to, vyko debatai ir dėl viso Japonijos „Grand Prix“ savaitgalio ir dėl lenktynių starto, kuris nuaidėjo artėjant taifūnui, ir dėl to, kad drėgnas asfaltas – tik pašalinis avarijos faktorius.
Tiesa, diskusijos apie lenktynių laiką iš esmės yra nereikšmingos. Kad ir kada būtų prasidėjusios sekmadienio lenktynės, vis tiek būtų drėgna. Įvairaus stiprumo lietus trasą plovė visą dieną.
J.Bianchi avariją ir siaubingas patirtas traumas geriausiai apibūdino pasaulio čempionas Sebastianas Vettelis. „Labai nesėkminga vieta ir labai netinkamas laikas“, – sakė jis.
J.Bianchi iš trasos išlėkė Dunlopo posūkyje. Tai greičiu pasižymintis posūkis, kuris suformuoja paskutinę „Suzuka“ trasos CV dalį. Pasak daugelio lenktynininkų, tai daugiausia pastangų reikalaujantis etapas visame čempionate.
Prieš keletą metų Dunlopo posūkio riba buvo pailginta, tačiau „Formulės 1“ pasaulyje vis tiek išlieka trumpa. Tiesiog ribos aplink „Suzuka“ trasą ir jos reljefas neleidžia dar labiau išsiplėsti. Tad jeigu lenktynininkui nepavyksta suvaldyti bolido Dunlopo posūkyje, jis rėšis į apsauginį barjerą. Taip nutiko „Sauber“ atstovui Adrianui Sutilui, atsitrenkusiam ratą prieš J.Bianchi avariją.
Negalėjo nieko padaryti
Diskusijų daug, tačiau yra vienintelis centrinis analizių taškas. Čia kalbama patį momentą, kai J.Bianchi bolidas rėžėsi į kraną, kuris buvo atsiųstas išgabenti A.Sutilo bolidą. Fotografijos leidžia susidaryti įspūdį, kad smūgis nuplėšė bolido viršų, saugantį lenktynininko galvą.
Šiuo metu netgi vyksta tyrimai ir svarstymai dėl papildomos „Formulės 1“ pilotų galvos apsaugos. Organizatoriai sako, kad viskas bus pristatyta tada, kai bus aišku, kaip įdiegti atnaujinimus. O tai nėra lengva užduotis.
Tačiau ir naujoji apsauga yra skirta tam, kad apsaugotų lenktynininkų galvas nuo skriejančių ratų ir vargu, ar ji pagelbės, kai bolidas rėšis į kraną.
Kai personalas dirbo su sudužusiu A.Sutilo bolidu, maršalai pasitelkė griežčiausią įspėjimo formą lenktynininkams – prieš sustabdant lenktynes buvo dukart mojuojama geltonomis vėliavomis.
Nepaisant to, J.Bianchi nesukontroliavo bolido dėl tos pačios priežasties kaip ir A.Sutilas – vandens. Tai reiškia, kad bolidas kone plūduriavo ant trasoje esančio vandens, o tai gali lengvai nutikti su „Formulės 1“ bolidu. Tokiomis aplinkybėmis pilotas nieko negali padaryti.
Laimingesnė pabaiga
Labai panašus atvejis „Suzuka“ trasoje įvyko prieš 20 metų, kai ėmė suktis„McLaren“ lenktynininkas Martinas Brundle. Tai nutiko už kelių šimtų metrų nuo ten, kur įvyko J.Bianchi avarija. Tik tada M.Brundle išvengė krano ir kiekvieną kartą prisiminęs įvykį kartodavo, kad manė, jog mirs.
Tačiau tuomet jis rėžėsi ir sunkiai sužalojo maršalą, kuris padėjo iškelti kito lenktynininko bolidą, sudužusį prieš porą minučių.
Atrodo, kad jau tada buvo galima pasimokyti, bet kranai ir toliau naudojami „Formulėje 1“. Iki šiol niekas rimtai nesusimąstė apie pokyčius.
Šįkart rizika išryškėjo visomis šviesomis. Pavojingas aplinkybes „Suzuka“ trasoje atskleidė ir pasmarkėjęs lietus, šviesos trūkumas, maža pakėlė ir, žinoma, prarasta kontrolė.
Lengviausia sakyti, kad krano ten tiesiog neturėjo būt, tačiau bolidus kažkaip reikia iškelti, nes rėžtis į jau sugadintą bolidą yra ne ką pavojingiau. Tad diskusijos turėtų suktis apie tai, ką galima pakeisti pačiame procese. Galbūt reikėtų saugos automobilio, kai tik pradedama naudoti kraną? Galbūt reikėtų surasti būdą, kaip tą kraną padaryti mažiau pavojingą, jeigu kas nors į jį atsitrenktų.
Reikia pasimokyti
Nuo paskutinio atvejo, kai lenktynininkas patyrė rimtų sužalojimų, praėjo penkeri metai. Tai buvo 2009–ieji, kai į Felipe Massos šalmą pataikė bolido pakabos dalis.
„Mes greitai priprantame, kai nieko nevyksta, o paskui būname nustebinti“, – sakė „Mercedes“ ne vykdantysis vadovas Niki Lauda.
1976 metų Vokietijos „Grand Prix“ jis buvo arti mirties ir istoriją prisimena iš randų.
„Mes visada privalome būti pasirengę. Turime stebėti lenktynės, nes jos visada pavojingos. J.Bianchi avarija įvyko dėl įvairių skirtingų priežasčių. Vienas bolidas išlekia iš trasos, tada atvažiuoja kranas ir galiausiai nulekia kitas bolidas. Galime išmokti pamoką, kad tokiomis sunkiomis sąlygomis organizatoriai galėjo veikti kitaip“, – sakė N.Lauda.
J.Bianchi avarija tik pakartojo senai sakytus žodžius, kad automobilių sportas mokosi sunkiausiu būdu – iš kraupių klaidų.
