Turbūt labiausiai šventinė Dakaro ralio procedūra – garbės pakyla. Ant jos dar starto išvakarėse išblizgintais motociklais, automobiliais, sunkvežimiais ir keturračiais užvažiuoja absoliučiai visi lenktynių dalyviai.
Garbės pakylą, kuri įrengiama po finišo, tikrai pasieks ne visi. O tų, kurie pasieks, technika jau taip neblizgės ir bus gerokai aplamdyta.
Prie garbės pakylos pačioje Buenos Airių širdyje nusidriekė eilė sportinės technikos.
„Čia – žiauriai karšta, – hermetiškame kombinezone mirkdamas nuo prakaito ištarė eilėje laukiantis A.Juknevičius. – Viskas vėluoja, nes visi nori ant „podiumo“ ilgiau pabūti. Bet ką darysi. Mes irgi kažką užlaikysime eilėje“.
Ant „Žalvario“ komandos automobilio stogo aukštai plevėsavo Lietuvos trispalvė, o A.Juknevičius ir E.Duoba, laukdami eilėje, vis išlįsdavo iš „Mebar“ pabendrauti su šėlstančia minia: fotografavosi su vaikais ant pečių, prigludę prie metalinės tvoros, skiriančios legendinio ralio dalyvius nuo sirgalių pozavo juos įamžinti norintiems sirgaliams. O šiems kiekvienas maratono dalyvis atrodė lyg šventasis.
„Nerealus įspūdis, – prisipažino Dakaro naujokas E. Duoba. – Bet keisčiausia, kad visiškai nesijaudinu“.
„Jis tikrai kažkoks nesveikas, – bičiulį ir šturmaną, kuriuo beveik aklai pasitikės ateinančias dvi savaites per dantį traukė A.Juknevičius. – Juk jaudulį čia jaučia beveik visi“.
Penktą kartą Dakare važiuojantis, o iš viso dešimtą kartą į legendinį ralį atvykęs A.Juknevičius irgi žino, kaip su tuo jauduliu tvarkytis.
O štai trečius metus iš eilės maratone dalyvaujantis B.Vanagas prisipažino to daryti dar neišmokęs: „Dabar labai aiškiai suvokiau, kad Dakaro startas – jau ant nosies ir jaudulys natūralus dalykas. Bet žinau, kad kai užges rampų šviesos ir mes startuosime, jis praeis. Dvylika valandų iki starto turėsiu šiokį tokį jaudulį. Žinau save, todėl šiek tiek padegsiu iš vidaus, bet po starto viskas bus gerai“.
Smagiau ne startuoti, o finišuoti
Buenos Airių Mayo aikštėje šeštadienį nuo pietų susirinko daugiatūkstantinė minia. Karštakošiai argentiniečiai kraustėsi iš proto, kai lenktynininkai jiems mojavo ar išlipdavo nusifotografuoti ir kone visiškai pakvaišdavo, jei kuris lenktynių dalyvis mesdavo į minią kokį suvenyrą.
Noriai su mojuojančiais žiūrovais bendravo ir A.Juknevičius su E.Duoba, ir B.Vanagas.
„Dalyvauti tokiame šou – visada labai smagu. Dakare smagiausia stovėti prie starto ir prie finišo linijos. Nors vis dėlto stovėti prie finišo linijos – gerokai smagiau. Labai norėtųsi ją pasiekti. Juk tai, ko čia atvažiavome, prasidės tik po starto“, – tvirtino A.Juknevičius.
Ir jam, ir šturmanui E.Duobai pirmojo greičio ruožo išvakarėse sunkiai sekėsi užmigti, nors keltis reikėjo kone paryčiais. E.Duoba iki išnaktų studijavo etapo kelio knygą, kurią gavo tik starto išvakarėse, A.Juknevičius galvoje perkratinėjo strategiją.
Mašina nušveista ir nublizginta
O vakarykštis rytas prasidėjo pakiliai. A.Juknevičius ir E.Duoba bei „Žalvario“ mechanikai blizgino „Mebar“ automobilį.
Juozas Čibiras įnirtingai šveitė net „Michelin“ padangas. „Ant „podiumo“ mašina turi būti graži Juk bus filmuojama ir fotografuojama. Automobilis privalo būti ne tik techniškai tvarkingas, bet ir švarus“, – greitakalbe, kaip visada, bėrė vyriausiasis „Žalvario“ komandos mechanikas Juozas.
Visiškai švarus automobilis buvo tik vakar. Šiandien – Dakaro ralio startas ir artimiausias porą savaičių Argentinos, Bolivijos ir Čilės bekelių dulkėmis springs ne tik A.Juknevičius bei E.Duoba, bet ir jų „Mebar“ prototipas.
Prieš garbės pakylą, kurią lenktynininkai žargonu vadina „podiumu“, A.Juknevičiui dar buvo būtina „prisiduoti“ techninei komisijai.
„Mebar“ techninė apžiūra atlikta dar Prancūzijoje, prieš automobiliui iškeliaujant į Pietų Ameriką, bet Argentinoje patikrinta, ar nepažeistos jo plombos.
„Pavyzdžiui, štai čia užplombuotas restriktorius, – pirštu bedė mechanikas Stasys Greičiūnas. – Jis riboja oro patekimą į variklį. Plomba reikalinga, kad lenktynininkas negalėtų restriktoriaus pakeisti, nes įdėjus didesnį, variklis iš karto taptų galingesnis“.
„Dėl automobilio mes beveik nesijaudiname – su juo techninę komisiją turėtume kiaurai pravažiuoti. Buenos Airėse komisijai svarbiausia – patikrinti mūsų drabužius, o „Mebar“ ir taip techniškai tvarkingas“, – tvirtino A.Juknevičius.
Lenktynininku apranga turi atitikti tam tikrus reikalavimus. Pavyzdžiui, kostiumai turi būti nedegūs -- tam tikrą laiką atlaikyti tiesioginę liepsną. Šalmai privalo atlaikyti tam tikros jėgos smūgį.
A.Juknevičiaus ir E.Duobos šalmus puošia stilizuotas Vytis, kurį kūrė vienu geriausių aerografų Lietuvoje laikomas Balys Tuskėnas. Aerografija – tai marginimo būdas, specialiu prietaisu aerografu purškiant dažus suslėgtu oru.
„Šalmų dizainą rinkomės iš penkių pasiūlytų variantų. Šis labiausiai tinka prie mūsų aprangos ir automobilio. Vytį išrinkau aš. Man jis – labai gražus“, – šyptelėjo šturmanas E.Duoba.
Susirinkime dalyvauti būtina
Nors A.Juknevičius ir E.Duoba jau kelias pastarąsias dienas Buenos Airėse gyveno artėjančių šiemečių lenktynių nuotaikomis, visiškai ramūs, kad iš tiesų jame startuos jie pasijuto tik vakar apie pietus, kai jų „Mebar“ pagaliau buvo uždarytas į „gardą“.
Šiuo žodžiu A.Juknevičius vadina uždarą technoparką, kuriame po techninės apžiūros sustatomi automobiliai. Iš ten jie pajudėti gali tik gavę organizatorių leidimą.
Vakar iš uždaro parko nustatytu laiku leista išvažiuoti tik ant garbės pakylos Buenos Airių gatvėmis, vėlai vakare „Mebar“ vėl parvarytas į „gardą“, o šiandien ankstų rytą Argentinos laiku leisis į pirmąjį Dakaro greičio ruožą iš Buenos Airių į Vilją Karlos Pasą (Kordobos provincija Argentinoje).
Pirmasis greičio ruožas – 170 kilometrų. Dar 663 km sudaro pervažiavimas iš stovyklos Buenos Airėse į bivaką Vilja Karlos Pase.
„Šiandien paruošėme savo gražuolę mašiną ir pastatėme ją į kitų gražuolių bandą“, – po techninės komisijos, kurios leidimą startuoti gavo greičiau nei Dakaro žvaigždės, pavyzdžiui, pernykštis laimėtojas Nani Roma, juokėsi A.Juknevičius.
Pamatyti tų žvaigždžių į pramogų parką, kuris atviras visiems ir kuriame – ralio organizatorių pastatai – vakar priešpiet rinkosi minia.
Prieš Dakaro garbės pakylą lenktynininkams surengtas privalomas susirinkimas. Jame – griežtos instrukcijos, kurių privalu laikytis. Dalyvavimas būtinas: organizatoriai visada patikrina, ar susirinko visi ralio dalyviai.
Garbės pakyla – miesto centre
Šiemečio Dakaro ralio garbės pakyla buvo įrengta pačioje Buenos Airių širdyje – Mayo aikštėje. Rožinis namas šioje aikštėje – La Casa Rosada – Prezidentūra. Dabar joje šeimininkauja prezidentė Cristina Fernandez de Kirchner. Ji – antroji moteris prezidentė Argentinos istorijoje po Isabelos Peron ir pirmoji, ja tapusi rinkimų keliu.
Mayo aikštėje 1810 metais prasidėjo Gegužės revoliucija, po kurios šalis tapo nepriklausoma nuo Ispanijos.
Ši aikštė – iki šiol politinis ir kultūrinis miesto centras, todėl Dakaro ralio garbės pakyla čia pastatyta neatsitiktinai. Beveik po dviejų savaičių, sausio 17 d. legendinis maratonas finišuos taip pat Buenos Airėse. Tačiau Dakaro pragare paprastai išgyvena mažiau kaip pusė jį pradėjusių lenktynininkų.
