Kelionė į Dakaro lenktynes nevyksta ekspromtu. Jai suplanuoti reikia preciziško tikslumo ir gebėjimo apgalvoti kiekvieną smulkmeną. Operatoriai, fotografai, kaip ir lenktynininkai, daug dėmesio skiria technikai. Taip yra – viena detalė suges ir viskas – liksi tuščiomis rankomis. V.Cucėno lagaminas į Pietų Ameriką buvo išsiųstas mėnesiu anksčiau, o jo vertė prilygo geram automobiliui.
„Trys filmavimui skirti fotoaparatai su specialiais objektyvais, keturios gopro kameros, kryptiniai mikrofonai, skirti slopinti vėją ir pritaikyti darbui dulkėse, garso įrašymo sistema, su kompiuteriai, gausybė akumuliatorių, pakrovėjų, baterijų, prailgintuvų, įtampos keitiklių, pakrovėjų, kietųjų diskų, kortelių, apšvietimo lempų, filtrų – sudėjau į tą lagaminą visą didžiausią savo turtą“, – pasakoja V.Cucėnas. Sudėtingiausia buvo daiktus sutalpinti į vieną lagaminą taip, kad būtų patogu vežiotis itin mažoje erdvėje – automobilyje.
„Techniką, kurią vežiausi, sukomplektavau į dėžes ir dar mažesnes dėžutes. Viskas turėjo būti lengvai ir patogiai pasiekiama. Galiu pasakyti, kad mano pasiruošimas nenuėjo veltui. Todėl daiktai, jeigu ir dingdavo, po kurio laiko ir vėl atsirasdavo“, – prisimena operatorius.
Viso Dakaro metu dingo tik vienas V.Cucėno asmeninis daiktas – maišelis su vitaminais. Tačiau tai buvo itin menka smulkmena, nes, nors lenktynių tempas buvo beprotiškas, kūnas jį puikiai atlaikė.
„Labiausiai trūko miego. Dakaras yra nesibaigiantis ciklas. Rytas prasideda anksti. Vakare sutinki ekipažą, tada sėdi prie kompiuterio, apdoroji, įkėlinėji per dieną nufilmuotą medžiagą, siunti į Lietuvą. Taip ateina rytas. Aplink lenktynių stovyklą stovėdavo mobilios automobilių dirbtuvės, techniką gabenantys sunkvežimiai, todėl nakties tylą nuolat drumsdavo gręžimo, kalimo, pjaustymo garsai“, – pasakoja vyras.
V.Cucėnui labiausiai įstrigo B.Vanago ekipažo mechanikų Dariaus Biesevičiaus, Romo Žalnierukyno ir Rimo Gransko profesionalumas. Po nakties „Toyota Hilux“automobilis būdavo paruoštas ir žvilgėdavo kaip naujas. Net po apmaudžios avarijos, kai vienas iš lenktynininkų sugalvojo važiuoti atbulas ir atsitrenkė į B.Vanago automobilį, kitą dieną ekipažas vėl stojo prie starto linijos.
„Paskutinę Dakaro naktį praleidau sėdėdamas ant kėdės ir fiksuodamas automobilio atnaujinimo procesą. Atrodė, kad Darius, Romas ir Rimas daro neįtikėtinus dalykus. Buvau kaip užhipnotizuotas. Dar neišaušus rytui automobilis jau buvo parengtas paskutiniam lenktynių etapui“, – bemiegę naktį prisimena operatorius.
V.Cucėnas buvo ne vienintelis, nakties miegą į įdomias istorijas iškeisdavęs komandos narys. Fotografas Gedmantas Kropis, žinutes į Lietuvą siunčiantis žurnalistas Elijus Kniežauskas didžiąją dalį laiko praleisdavo įsmeigę akis į kompiuterių ekranus. Dakaro ritmu gyveno ir Lietuvoje likę Rasa Laurinavičiūtė, Tomas Jarusevičius ir montuotojas Edvardas Volginas, kurie rūpinosi, kad visos naujienos pasiektų ekipažo gerbėjus.
„Kai miegas įveikdavo, ilsėdavomės lauke. Pirmosiomis dienomis statydavomės palapines, tačiau pamatę, kad tai nėra būtina, miegodavome po atviru dangumi, užtekdavo tik sulankstomos lovos“.
Prisitaikyti ir aklimatizuotis Pietų Amerikoje V.Cucėnui buvo nesunku. Kelionės metu „sutirpo“ keturi kilogramai, tačiau tikrai ne todėl, kad trūko maisto.
„Ten – sausa ir karšta, todėl ir valgyti norisi mažiau. Bivako (lauko stovyklos) valgykloje buvome neblogai maitinami makaronais. Kartais pasitaikydavo ir argentinietiškų kepsnių – mažai, vidutiniškai ir pilnai keptų. Dėl gero oro ir šilumos beveik nesijautė nuovargio ir netrūko energijos dirbti. Gal tik Čilėje, kai automobiliu kilome į kalną stipriau jautėsi deguonies trūkumas ir lengvai svaigo galva“, – prisimena jis.
Kol lenktynininkai įveikinėdavo trasos ruožus, komandos nariai, pasiskirstę į du visureigius, keliavo nuo stovyklos iki stovyklos. Iš viso Vyčio broliais save vadinusių B.Vanago ekipažo komandos narių buvo trylika.
„Su visais komandos nariais susipažinome dar Lietuvoje. Iš viso buvo vienuolika lietuvių, vienas britų žurnalistas Robbas Pritchardas ir Lietuvoje gyvenantis bei puikiai lietuviškai kalbantis argentinietis Carlosas Brebbia. Jo buvimas komandoje labai palengvino daugelį dalykų, nes tai žmogus, kuris puikiai išmano Argentinos kultūrą, o jo ispanų kalbos mokėjimas pravertė ne vienoje situacijoje. Mūsų komanda viso Dakaro metu veikė kaip gerai sustyguotas orkestras“, – pasakoja V.Cucėnas.
Daugiausiai laiko kelionėje jam teko leisti su ekipažo nariais. Be argentiečio C.Brebbia, su V.Cucėnu visureigiu keliavo žurnalistas E.Kniežauskas ir „General Financing-Autopaslauga by Pitlane“ komandos vadovas Romas Austinskas.
„Romas buvo tas žmogus, kuris vairavo didžiąją kelionės dalį. Jo ištvermė ir valia – geležinė. Sudėtingais keliais jis turėdavo mus nuvežti į finišo vietą, kad spėtume pasitikti Benediktą ir užfiksuoti pirmąsias emocijas. Vairuojant visureigį buvo nepamainomas ir vienas komandos rėmėjų Artūras Kaušikas. Važiuojant su juo teko atsidurti situacijoje, kai priešais automobilį išbėgo laukinė, o gal iš ganyklos pabėgusi karvė. Tik jo šaltakraujiškos reakcijos dėka galėjome jaustis saugūs“, – įsitikinęs operatorius.
Tokių kelionių iš etapo starto į etapo finišo vietą tekdavo sutikti daugybę Dakaro gerbėjų. B.Vanago ir A.Rudnickio ekipažo komandos nariai vilkėjo vienodomis juodomis uniformomis su baltais Vyčiais, todėl dažnas pasiteiraudavo, iš kur svečiai atvykę.
„Kartą pasivaišinti arbata mus pakvietė policijos pareigūnai. Ten – atsisakyti, kai tave vaišina – labai prastas tonas, todėl mielai priėmėme kvietimą. Apskritai miesteliuose žmonės lenktynininkų ir jų komandų narius sutikdavo su šypsenomis ir smalsiais žvilgsniais. Degalinių pakeliui buvo nedaug, bet juose visuomet buvo žmonių. Tiek ralio automobiliai, tiek techniniai sunkvežimiai dažniausiai ten sustodavo, o tai traukė būrius smalsuolių“, – pasakoja V.Cucėnas.
Pasak jo, sunkiausia užduotis būdavo jiems paaiškinti, kur yra Lietuva. Tačiau vietiniai noriai mokėsi, kaip reikia teisingai ištarti jiems mažai girdėtą pavadinimą ir nuoširdžiai lietuviams linkėjo sėkmės.
„Ištarus Lietuvos pavadinimą dažnai matydavosi, kaip žmogus mintyse išskleidžia pasaulio žemėlapį ir net neįsivaizduoja, kur tokia šalis yra. Tokiais atvejais parodydavome ant nugaros siuvinėtus Vyčius ir į viršų iš karto kildavo nykščiai. Taip jie leisdavo suprasti, kad yra sužavėti“, – prisimena operatorius.
Savo kelyje jam teko sutikti ir pripažintų šių lenktynių žvaigždžių. V.Cucėnui ypač pasisekė jau pirmąją lenktynių dieną, kai jis turėjo unikalią galimybę stebėti ir užfiksuoti lyderio klaidą.
„Stovėjome prie geležinkelio pervažos, kurią turėjo kirsti lenktynininkų automobiliai. Pirmasis turėjo pasirodyti 300-uoju numeriu pažymėtas praeitų metų laimėtojo Nani Roma automobilis. Vos pasirodęs ir kirtęs pervažą automobilis sustojo netoli tos vietos, kur stovėjau aš. Turėjau galimybę užfiksuoti šią ispano nesėkmę, kuri jam kainavo nemažai laiko ir atitolino nuo pergalės“, – pasakoja operatorius.
Dar viena garsiai nuskambėjusi istorija – kai Bolivijoje B.Vanagas padėjo užvesti „Peugeot“ komandos automobilį. Taip lietuviai gavo kvietimą apsilankyti Prancūzijos atstovų stovykloje ir susipažinti su Cyrilu Despresu.
„Prancūzas labai maloniai bendravo ir sudarė tikrai labai šilto ir draugiško žmogaus įspūdį. Kai Benediktas pasiekė aukštą poziciją ir starte rikiuodavosi tarp lyderių, aplink nuolat sutikdavome Dakaro žvaigždžių. Buvo labai įdomu iš arti stebėti, kaip jie ruošiasi ir kaupiasi startui“, – prisimena V.Cucėnas.
Kiek daugiau nei dvidešimt dienų Pietų Amerikoje operatoriui pralėkė kaip viena akimirka. Giliai į atmintį jam įsirėžė atvykimas, kai viskas buvo nauja ir išvykimas, kai teko atsisveikinti ir su komanda, ir su jau įprasta tapusia lenktynių rutina.
„Kai pirmąją dieną atvykome į Argentiną buvo puikus oras. Tačiau vos pasiekėme uostą, kur turėjome atsiimti automobilį ir asmeninius daiktus, staiga pakilo vėjas ir iš dangaus pasipylė lietus. Buenos Airės miesto pavadinimas reiškia „Geri orai“. Štai, kaip šis miestas mums juos pademonstravo. Tačiau kitos dienos buvo karštos ir saulėtos, todėl turėjome galimybę išsidžiovinti drabužius. Grįžtant iš Čilės į Argentiną vėl buvome sutikti lietaus. Tikriausiai taip ši šalis sutinka savo svečius – nuprausia atvykstant ir nuplauna dulkes išvykstant.
Būtent „fesh fesh" tipo dulkės buvo ir didžiausias tiek lenktynininkų, tiek operatorių bei fotografų trukdis, tačiau tuo pačiu – ir įspūdinga patirtis.
„Jos – kaip miltai. Pravažiavus automobiliui nuo žemės pakildavo didelis sūkurys ir po kelių akimirkų nusėsdavo ant visko, kas tuo metu būdavo aplink. Didelis karštis ir šios dulkės turi savo žavesį. Kaip ir Dakaras. Tai vienas didelis nuotykis, kuriame esi tik maža smiltelė dulkių ir karščio sūkuryje“, – mintimis į Dakarą grįžta V.Cucėnas.
Ar pakartotų šį nuotykį dar kartą? Operatorius prisipažįsta, kad vis dar gyvena lenktynėmis ir prisiminimais apie jas.
„Kai pradėjome Dakarą, buvo laikotarpis, kai turėjome priprasti prie sąlygų. Kai jis baigėsi, norėjosi iš karto vėl kartoti antrąjį kartą. Gal tai skambės banaliai, bet tai tiesa – Dakaras užburia, įtraukia ir nebepaleidžia“.
