Aš, žinoma, smėlynuose nusileisčiau padangas. Kad ir iki 0.2 baro, jei reikėtų. Akmenuotoje trasoje slėgį padidinčiau iki 2.0 barų. Skriečiau su vėju, vargo nematyčiau.
Bepigu „Peugeot“ vairuotojams – jiems net išlipti nereikia, kad pakeistų padangų slėgį. Man, žinoma, kaip ir visiems šiemečio Dakaro lietuviams, tektų vairuoti „Toyota Hilux Overdrive“, nes „pežo“ taip lengvai neįsigysi – neparduoda. Čia bėda, žinoma, bet lenktyniauti vis tiek galima.
Na, niekaip nesuprantu, pavyzdžiui, dukart Dakarą laimėjusio Nassero Al-Attiyah. Kodėl jis beveik visą trasą pravažiuoja nepakeitęs padangų slėgio? Tingi lipti, ne kitaip. Ar gali ką pakeisti kelios sugaištos minutės? Gal mes tiesiog nematome, kai tai vyksta, o gal gamyklinės „Toyota“ komandos geografai tiksliai prognozuoja trasos paviršių ir pasirenkamas idealus vidutinis padangų slėgis?
Manote automobilio remonto reikalų neišmanau? Baikite, esu krapštinėjusis prie savo automobilio, o sportinėse „tojotose“ apskritai nėra nereikalingų dalių, tad kas ten sunkaus gali būti?
Žinoma, jūs supratote, kad tai buvo ironija. Jei abejojate, patvirtinu: tai buvo ironija, padiktuota nesibaigiančių diskusijų, kuris Dakaro lietuvių yra geresnis, – Vaidas, Benas ar Antanas.
Liaukitės! Na, pagaliau liaukitės lyginti, kuris geresnis. Visi jie geri, o tas „geresnis“ galiausiai susiveda į „patinka-nepatinka“. Visi jie ne kartą įrodinėjo, kad yra puikūs vairuotojai, kad trasoje prilygsta ralio lyderiams, tik finansinės galimybės neleidžia važiuoti dar geriau.
Apie finansus – kiek vėliau, nes jie ne šiaip svarbūs. Jie – itin svarbūs, jei Dakare nori važiuoti super-greitai. Būti bent jau dešimtuke.
Dabar pakalbėkime apie šiemetį 40-ąjį Dakarą ir lietuvius jame. Išlepino mus geri rezultatai, nors dar pernai A.Juknevičiaus ir D.Vaičiulio užimta 21-oji vieta buvo visų laikų rekordas. O šiemet ir Vaidas, ir Antanas nuolat sukosi aplink 20-tuką.
Jei ne paros bauda už tai, kad tvarkėsi automobilį ir nespėjo laiku „paimti“ taško, Benas irgi būtų 20-tuke.
„Dakaras turi būti sunkus“, – ne kartą kartojo iš lietuvių labiausiai patyręs jo dalyvis A.Juknevičius. Ir šiemet legendinio ralio organizatoriai tarsi išgirdo jo maldą: Dakaras buvo ne šiaip sunkus, o iš tiesų patvirtino pragaro lenktynių pravardę. Iš 92 ralyje užsiregistravusių automobilių, nubyrėjo daugiau kaip pusė. Dvyliktojo etapo finišą savo jėgomis pasiekė tik 35 automobiliai. Po tryliktojo klasifikuotas jau tik 31.
O lietuviams – kuo sunkiau, tuo geriau. Mat degti pragare ne visiems užtenka valios. Ne šiaip degti – padaryti, atrodytų, neįmanoma. Kaip, pavyzdžiui, Antanas su Dariumi, ketvirtajame etape išdaužę ratus ir finišavę dviem tuščiomis padangomis.
Ar Benas, kai dešimtajame etape apskritai finišavo be rato – pametė lėkdamas.
Išklausė Dakaro rengėjai ir dar vienos A.Juknevičiaus maldos – davė kopų. O jose šis lietuvis vairuoja kaip Dievas. Neperdedu. Nė vienas lietuvis lenktynininkas taip „neskaito“ kopų kaip A.Juknevičius.
O štai greitos trasos – V.Žalos ir B.Vanago arkliukas. Ir ten jie iš tiesų reiškėsi.
Žinote, man susidarė įspūdis, kad Dakaro ekspertų Lietuvoje dabar yra daugiau nei krepšinio. Tik tie ekspertai kartais ima ir nugrybauja į lankas. Na, kaip jums toks komentaras po to, kai vienuoliktajame etape lėkęs V.Žala dėl lūžusios vairo traukės sustojo: „Galėjo Antanas partempti Vaidą“?
Nekalbant apie tai, kad ir Vaidas, ir Antanas tuo metu vis dar siekė geriausio visų laikų lietuvių rezultato Dakare, ar komentatorius turi nors kokį supratimą apie automobilius? Kaip jis įsivaizduoja tempiamą automobilį be vairo? Kai lūžta vienos pusės vairo traukė, vienas priekinis ratas „žiūri“ kitur – kur tik jam patinka.
V.Žala šiame Dakare gelbėjo ir B.Vanagą, padėdamas jo „Toyota“ atsistoti ant ratų, ir A.Juknevičių, skolindamas paskutines padangas. Tačiau lygiai taip pat ir Benas, ir Antanas stojo prie Vaido, siekdami įsitikinti, ar tikrai negali jam padėti.
Tas nuolat išlendantis lyginimas, kad štai – vienas tai geras, o kiti tai jau tik apie save galvoja, varo į neviltį. Taip, lietuviai Dakare kovoja dėl asmeninių rezultatų, bet jie nėra priešai: kiekvienas, jei tik yra galimybė, sustos ir padės tautiečiui. Paklauskite to Vaido, Beno ar Antano. Pamenate, kaip Antanas davė degalų Vaidui, kai šis nespėjo įsipilti? Tai – tik viena detalė, kurią žinome. O kiek nežinome?
Žinoma, paros baudą gavęs B.Vanagas turėjo galimybę šiame Dakare tapti superdidvyriu. Jis jau neturėjo net teorinių galimybių kilti itin aukštai, todėl prieš maratono etapą, kai buvo uždrausta naudotis mechanikų paslaugomis, galėjo pasiūlyti pagalbą dėl aukštų pozicijų lenktyniaujantiems Vaidui ir Antanui – vežti papildomas automobilio dalis ir važiuoti už jų.
Dalių gal būtų ir nereikėję, nes šiaip jau nereikėjo, bet gal Vaidas ir Antanas būtų važiavę drąsiau ir dar labiau pagerinę pozicijas?
Faktas, kad apie tai būtų visi kalbėję, o B.Vanagas būtų didvyris. Gal pavargęs Benas apie tai nepamąstė, o gal svarbu ir tai, kad nebeturėdamas galimybių kilti itin aukštai bendrojoje įskaitoje, jis vis tiek norėjo būti aukštai paskiruose etapuose. Juk tai – ir papildoma patirtis, kurios neįgysi šiaip treniruodamasis.
Ne mums teisti ir įrodinėti, kaip būtų geriau, nes kiekvienas Dakare važiuojančių lietuvių turi savo tikslų ir tuos tikslus ne visada žinome. Nors šiaip jau mums geriau matyti, ar ne?
O dabar apie pinigus. Dalyvauti Dakare kainuoja. Kainuoja žiauriai daug, nors paprastai komandos stengiasi neatskleisti biudžetų. Galima tik spėlioti, kiek milijonų išleidžia gamyklinės „Toyota“, „Peugeot“ ar „X-Raid Mini“ komandos.
„Toyota Hilux Overdrive“ vairuojantys lietuviai važiuoja ankstesnių kartų automobiliais, o kokių naujausių technologijų prikišta į dabartinius gamyklinius, vėlgi, galima tik spėlioti – šios technologijos yra didelė paslaptis.
Bekelės asas Audrius Sutkus prieš porą metų Lenkijoje dalyvavo derybose dėl „Mini“. Jis pasakojo, kad niekas neleidžia automobilio fotografuoti nei po variklio dangčiu, nei iš apačios. Jei leidžia fotografuoti, patikrina fotofailus.
„Mačiau, kaip grįžta sudaužytas „Mini“, apdangstytas plastiku ar skudurais, nes už technologijų paviešinimą gresia didelės baudos“, – sakė A.Sutkus.
Įsivaizduokite, ką reiškia komandoje turėti geografus ar didelį būrį mechanikų. Jie ne šiaip sutvarko aplūžusį automobilį – per naktį jie jį perrenka. Todėl lietuvių rezultatai šiemečiame Dakare apskritai yra neįtikėtini, nes tokios pagalbos, dėl pinigų stygiaus, jie niekada neturėjo ir artimiausioje ateityje, vargu, ar turės.
Jie patys trasoje tvarkosi sugedusius automobilius, o ne laukia užslėptos pagalbos – gamyklinės komandos į trasą paleidžia ir neva lenktynėse dalyvaujančius sunkvežimius, kurių tikrasis tikslas – gelbėti Dakaro lyderiams, jei šiems kas nutiktų.
„Dakarui reikia subręsti“, – šiemečiame Dakare kažkuriuo metu ištarė A.Juknevičius. Jis pats, atrodo, tikrai subrendo.
Tikrai žinau, kad ankstesnis Antanas būtų rizikavęs visur, kur tik įmanoma. Būtų lėkęs, kad tik pagerintų pozicijas. Bet karčios patirties Dakare turintis 43 metų vilnietis šiemet važiavo greitai, nors drauge ir itin saugojo automobilį, nes puikiai žinojo, kaip brangiai gali kainuoti viena klaida.
„Lenktynininkui negali būti nieko baisiau už lūžtantį automobilį“, – V.Žalą užjautė A.Juknevičius, kai iki tol bendrojoje įskaitoje aukščiau buvęs lietuvis, dėl vairo traukės lūžio kelioms valandoms trasoje sustojo ir krito žemyn.
Antanas, 2015 metais vairavęs prototipą „Mebar“, tame Dakare automobilį tvarkė, matyt, ilgiau nei vairavo. Gal tik poroje etapų tais metais jis nė karto netaisė gedimo, o finišą, pasitaikė, pasiekė likus kelioms valandoms iki kito starto. Tad jis žino, kaip skauda, kai trasoje sustabdo ne tavo paties klaida, o automobilio gedimas.
Ir V.Žala žino, nes dar nė karto Dakaro nebaigė. Ir užpernai, ir pernai jis, galima sakyti, buvo mechanikas, o ne lenktynininkas, nes automobilį remontavo itin dažnai. Jam nemelavo trečias kartas su patikimesne „Toyota“. Jei ne nelemtas gedimas vienuoliktajame etape, V.Žala šiemet, neabejotinai, būtų aukščiau.
Ką reiškia nebaigti Dakaro žino ir B.Vanagas. Pernai Benas iš ralio pasitraukė jau trečiajame etape.
Šis Dakaras A.Juknevičiui buvo tryliktas. Aštuoniuose legendiniuose raliuose jis dalyvavo kaip lenktynininkas, kituose – kaip komandos vadovas. Pernai geriausią visų laikų lietuvių rezultatą pasiekęs Dakaro vilkas, šiemet kartelę kelia dar aukščiau. Kaip ir V.Žala, kai kuriuose šiemečio ralio etapuose apskritai rodęs neįtikėtiną tempą.
Žinote, o šiaip jau kepurę labiausiai keliu prieš Balį Bardauską. Jo rezultatas – ne toks įspūdingas, kaip automobilių vairuotojų, tačiau tai, ką Dakare tenka patirti motociklininkams, apskritai yra kosmosas. Tai – ne šiaip lenktynės, bet ir neįtikėtinas valios bei fizinių jėgų patikrinimas.
Nors – ne! Kepurę keliu prieš visus lietuvius – aukščiau ar žemiau finišavusius. Nes Dakaro pragare išgyvena tik patys stipriausi. Ir įveikia jie ne tik pragaištingą trasą, o – pirmiausia – patys save.
Eglė Šilinskaitė-Puškorė yra 2016 metų Bekelės filmų festivalio Žiūrovų prizo laimėtoja (filmas apie Dakarą – „1.8 baro“). 2015 metais dirbo Dakaro ralyje kaip „Lietuvos ryto“ korespondentė.
