Pats A.Juknevičius sako, kad tai buvo stebuklas – už jų liko žymiai stipresnės komandos su galingesniais automobiliais. O kaip dėl kitų metų Dakaro – dar neaišku, mat lenktynininkai šiuo metu jaučiasi pasiekę lubas.
„Mes jau atsirėmę į lubas. Dabar ką mes darysime kitais metais, aš nežinau. Dėl to mes nebeskubam sakyti, kaip dėl kitų metų Dakaro, nes šiaip važiuoti nėra prasmės ir noro.
Mes esame ambicingi, todėl dabar norisi nors viena vieta pakilti, nors į vienuoliktą. Aš kitaip nesuprantu, kokia prasmė būtų ten – turistauti?“ – teigia lenktynininkas.
Žurnalistės Daivos Žeimytės ir A.Juknevičiaus bei D.Vaičiulio pokalbis – „Lietuvos ryto“ televizijos laidoje „Lietuva tiesiogiai“.
– 12 vieta Dakare ir trečias pagerintas Baltijos šalių rekordas automobilių kategorijoje. Patys suprantate, kas įvyko? Tikėjotės?
– A.Juknevičius: Aš tikėjau, kad pagerinsime. Tikrai tikėjausi, kad galime tą padaryti, bet kad taip pavyks viskas, tiek tikėtis išvažiuojant negalėjome.
Jeigu kas nors būtų taip sakęs, sakyčiau: pagalvokit geriau. Bet kadangi viskas pavyko, matyt, mūsų strategija buvo teisinga.
– Žinau, kad Darius stabdė jus visą kelią.
– A.Juknevičius: Šiaip mane dažnai stabdo.
– D.Vaičiulis: Mano tokia funkcija.
– Kaip ten buvo? Antanas nenorėjo 12–os vietos atiduoti, o kuo remdamasis jūs nusprendėte, kad nereikia skubėti?
– D.Vaičiulis: Aš dar nemačiau nė vieno paskutinio etapo, kad nebūtų apsivertusios mašinos. Šiame etape irgi taip buvo.
Labai gerai mūsų komanda dėl to ir dirbo – yra ir tokio, ir tokio charakterio pilotai. Tada yra aukso viduriukas ir pati sėkmingiausia strategija.
– A.Juknevičius: Visa komanda – Marius Bernotas, mūsų inžinierius, žiniasklaidos grupė, Darius ir visi sako: „Ne tokia svarbi ta 12–a vieta. Ar tu tryliktas ar keturioliktas, sako, net penkioliktas – bus gerai. Tu tik finišuok – 120 kilometrų paskutinę dieną, neduok Dieve.
– Bet jums buvo ne vis vien?
– A.Juknevičius: Man tikrai rūpėjo rezultatas. Aišku, mes žinojom, kad vienuolikta mašina 4 minutėmis priekyje ir kad aš jos tikrai neišgaudysiu, nes jis argentinietis ir ralistas. Aišku, kad jis stenogramą turėjo, nes ten vyksta jų Argentinos ralio etapas. Pavyti žmogų, kuris turi stenogramą, žino tą kelią ir atkovoti mums tas 4 minutes nebuvo jokių šansų.
Bet tikėjausi, kad atsilaikysime prieš žinomą Čilės lenktynininką B.Garafuličių. Užtekos 24 sekundžių ir likom 12–oje vietoje. Buvo džiugu, nes buvo kova.
– Jūsų ekipažas Dakare buvo vienas stabiliausių, gedimų ne per daugiausiai.
– D.Vaičiulis: Turbūt aš tą stabdį spaudžiau visą laiką. Aš turiu vertinti riziką. Paskutinę dieną buvo atvirkštinė starto tvarka, prieš mus važiavo lėtesni ekipažai, kuriuos reikėjo lenkti.
Pusę iš 100 kilometrų važiavom nematydami, kur važiuojam. Dabar atrodo, kad rizika pasiteisino.
– A.Juknevičius: Viskas gerai baigėsi. Matėme vieną bagį griovyje – norint jį ištraukti, tą greičio ruožą reikėtų uždaryti ir atvažiuoti su sunkvežimiu.
– Suprantu, kad šiais metais taikėte agresyvią taktiką? Jūs ištarėte frazę: „Jeigu pamatau priekyje automobilį, privalau jį aplenkti“.
– A.Juknevičius: Čia mano charakterio savybė. Dauguma lenktynininkų tokie, neįsivaizduoju, kad galima kitaip. Aš pamatau, atsiranda azartas jį fiziškai aplenkti.
– O Darius tuo metu stabdo?
– A.Juknevičius: Darius visada tokiais atvejais mane stabdo. Sako: „Tu pridedi greičio, kam to reikia, mes rizikuojam.“
– D.Vaičiulis: Turėjom vieną konkurentą bolivietį, nežinau, ar jis su šamanų pagalba visą laiką prieš mus važiuodavo, bet mes jį lenkėm 5–6 kartus ir kiekvieną kartą aplenkdami keisdavom ratą.
Tik priešpaskutinę dieną, kai mes jį aplenkėm, nelaimė atsitiko jam – užpylė variklį vandeniu.
– 4 dieną jums teko keisti ratus 12 kartų. Netgi Vaidoto Žalos pagalbos prireikė – žmogus paskutinius ratus atidavė. Kas ten įvyko?
– D.Vaičiulis: Šiek tiek pritrūko šalto proto.
– A.Juknevičius: Pritrūko ir išminties. Aš žinau, kad taip daryti negalima. Mes nusileidome nuo kopų, o jose susimažinam padangų slėgį, nes per smėlį nepavažiuosi su kietom padangom.
Lygiai taip pat, kai būna akmeninis greičio ruožas, turi vėl prisipūst. Padangų pripūtimas mums užtrunka apie tris minutes – Darius savo pusėje du ratus pripučia, o aš savo.
Bet kol atsisegi, išlipi, pripūti, tada vėl turi užsukti sistemą, sukabinti žarnas, vėl užsisegi ir pradedi važiuoti – užtrunka.
Aš buvau pagautas azarto, kadangi buvome geroje pozicijoje, ir kažkaip nusileidau. Darius sakė, kad liko 50 kilometrų, bet dabar vien akmenys. Aš galvoju, pūsdami ratus prarasim tris minutes. Nusprendėm, kad važiuosim lėčiau, atsirinksim akmenis.
Taip negalima. Išėjo, kad vieną numušėm, po to vienu smūgiu iš karto tris ratus pramušiau, o dar buvome vienu atsarginiu mažiau įsidėję.
– Ir Vaidotas jums padėjo. Konkurencija šiuo atveju padedama į šoną?
– D.Vaičiulis: Pagalbos reikia. Ir iš ekipažų gali tikėtis, ir tu suteiki.
– O kodėl jūs nesuteikėte Benediktui Vanagui pagalbos, kai aplenkėte jį apvirtusį?
– A.Juknevičius: Mes turime susitarimą rankų signalu. Jeigu tau rodo nykštį į viršų ir per kur apvažiuoti, reiškia, tu susitvarkysi pats.
Sebastianas Rozwadowskis stovėjo ant keteros ir mes net nematėm, kas atsitiko. Po to, kai apvažiavom per dešinę pusę, jis man parodė, kad viskas yra tvarkoje, važiuok per dešinę pusę.
Pasukom į dešinę, nes ten kopose trajektorija ir tada, važiuodamas akies kraštu matau, kad jie įsmigę.
– Kaip jūs apibūdintumėte savo santykius su Benediktu?
– A.Juknevičius: Normalūs, darbiniai santykiai. O kokio jūs norite atsakymo?
– Atviro. Iš viešos erdvės susidaro įspūdis, kad keistoki santykiai. Jūs, Antanai, lyg vengdavote kažką komentuoti paties Dakaro metu apie Benediktą ir jo situaciją.
– A.Juknevičius: Mes stojom prie Benedikto, jis stojo prie mūsų. Manau, kad tai viską puikiai iliustruoja.
Aišku, esame konkurentai, bet tiek jis, tiek aš, mes sustojam vienas kito paklausti, ar galim kažkuo padėti.
– Antradienį grįžęs B.Vanagas prakalbo apie tai, kad reiktų jungtis su kitais lietuvių ekipažais ir vertėtų paruošti vieną serviso sunkvežimį, kuris galėtų būti pagalba visiems Dakare dalyvaujantiems lietuviams. Ką jūs manote apie tai?
– A.Juknevičius: Aš prieš ketverius metus siūliau lietuviams jungtis ir dabar manau, kad jeigu galėtume iš to išlošti, tam pritarčiau. Čia yra tik vienas segmentas. Mes jungtumėmės dėl to, kad turėtume pagalbą – sunkvežimį.
Tai gali būti įgyvendinta, bet matyt mums visiems reikia susėsti ir pasišnekėti. Vis tiek tai kainuos, klausimas, kiek galės įnešti komandos ir ar tikrai galės.
Sunkvežimį turėti vienam ekipažui yra per brangu. Jeigu mes trise susidėtume, vis tiek bus brangu, bet įmanoma. Klausimas, ar mes turėsime pakankamai partnerių lėšų.
Dar reikėtų tą sunkvežimį nupirkti ir nuspręsti, kas jį vairuos, o tam reikalingas didelis biudžetas. Paprasčiau nuomotis tą paslaugą iš kitų komandų.
Bet mintis yra perspektyvi, manau, kad galėsime susėsti ir apsitarti. Yra dar pozicijų, kur apsivieniję lietuviai gali išlošti.
D.Vaičiulis: Bet kokia kooperacija padėtų visoms komandoms. Jeigu tai būtų įvykę pernai, ir Vaidas, ir Benas būtų pabaigę lenktynes.
Sunkvežimis ar ne, yra ir kitų sprendimų, kur galima taupyti lėšas.
– Kiek jums šiemet kainavo Dakaras? Praeitais metais – 250 tūkst. eurų be automobilio kainos.
– A.Juknevičius: Šiemet – 280 tūkst. eurų be automobilio kainos.
– Ir rezultatas – devyniomis pozicijomis aukščiau. Ar ne pinigai svarbiausia?
– A.Juknevičius: Dabar prieš mus yra 11 automobilių, tarp kurių trys „Peugeot“, kurie kainuoja milijonus, „Mini“ ir „Gazoo Racing“ – „Toyota“ gamyklinė komanda.
Ji naudoja visiškai naujus modelius su naujausios kartos varikliais, nepriklausomomis pakabomis. Automobiliai yra žymiai lengvesni, galingesni ir t.t.
Mes vžiuojame su senute mašina – labai sena ne tik savo metais, bet ir technologijomis. Tas modelis jau nebegaminamas. „Overdrive“ direktorius Jeanas–Marcas atėjo mus pasveikinti, jis sakė: „Jūs čia stebuklą padarėte“.
„Mini“ direktorius Svenas Quandtas irgi priėję oro uoste sakė, kad nustebinau. Jie mane žino kaip „Astana“ komandos direktorių, nes mes iš jų mašinas nuomodavom.
Vien tik nuomai mokėdavom po milijoną eurų už vieną mašiną Dakarui. O dabar aš važiuoju su senute „Toyota“. Jie žino, kad jos kaina kokie pora šimtų tūkstančių eurų, o už mūsų stovi jų mašinos. Va čia yra stebuklas.
– Biudžetas yra vienas iš svarbiausių dalykų, bet gal ne esminis?
– A.Juknevičius: Mes jau atsirėmę į lubas. Nežinau, ką darysime kitais metais. Dėl to nebeskubam sakyti, kokie planai kitų metų Dakarui, nes šiaip važiuoti nėra prasmės ir noro. Esame ambicingi, todėl dabar norisi nors viena vieta pakilti, nors į vienuoliktą.
Kitaip nesuprantu, kokia prasmė būtų ten – turistauti? Per daug brangu. Tenkindami ambicijas, aišku, norėsim pagerinti rezultatą. Bet kaip jį pagerinti, kai mes dabar visiškai atsirėmę į lubas?
Investicijos į naują automobilį – nerealu. Gal atsiras Lietuvoje partneriai ir įmonės, kurios prisidės, bet iš kitos pusės, į šitą automobilį dar investavę, galime jį pagreitinti.
Gale dabar yra tiltas, todėl galima investuoti į dalių komplektą iš „Overdrive“ ir įrengti nepriklausomą pakabą.
– Matote galimybių Lietuvoje pritraukti daugiau investicijų?
– D.Vaičiulis: Benas savo pavyzdžiu rodo, kad tai įmanoma. Automobilis yra viena iš dalių, kur reiktų investuoti, bet ir į treniravimąsi reiktų investuoti.
Reikėtų važiuoti pasaulio čempionato etapuose ir net nežinau, ar vieno pakanka. Vienas – tiesiog apšilimas.
– A.Juknevičius: Skiriamės nuo kitų Lietuvos komandų, Beno, Vaido – visada važiuojame vieną pasaulio čempionato etapą. Jie to nedaro. Aš tai laikau privalomu dalyku, treniruote.
Negali važiuoti tik iš Dakaro į Dakarą. Aišku, jie startuoja klasikiniame ralyje, bet visureigių raliai yra visai kita disciplina.
Ten yra labai daug ralio elementų, bet tu turi išgyventi, kovoti jame – uostyti dulkes, važiuoti per kopas, fesh–fesh'ą, ralinius greičio ruožus.
Visa komanda treniruojasi – mūsų mechanikai taip pat palaiko formą. Darius, kaip navigatorius, o aš, kaip lenktynininkas – mes turime palaikyti formą.
Ir to yra per mažai. Čia būdamas atletu, negali nuvažiuoti tik į olimpiadą ir tik ten pasiekti rezultatą. Vis tiek vaikštai, treniruojiesi, kažkur dalyvauji. Dakare lygiai tas pats.
– O po tokių rezultatų sulaukėte valstybės dėmesio?
– A.Juknevičius: Mes nelabai sulaukiam. Pernai vienintelis Kūno kultūros ir sporto departamentas pirmą kartą parodė. Man buvo pirmas kartas, kai apmokėjo lėktuvo bilietus.
Aš labai dėkingas, bet tai buvo pirmas kartas – valstybinės institucijos dėmesys. Jie matyt įvertino mūsų rezultatus ir kompensavo mums lėktuvo bilietus.
– O šiemet?
– A.Juknevičius: Šiemet jie dar nepriėmė sprendimo.
– Medalis yra, rezultatas aukštas – nesulaukėte jokio kvietimo, bent jau į priėmimą atsigerti arbatos?
– A.Juknevičius: Gal dar sulauksim, grįžom tik vakar vakare.
– D.Vaičiulis: Ne dėl kvietimų važiuojam.
A.Juknevičius: Jau tiek metų išsisukom be to. Iki šitų Kūno kultūros ir sporto departamento pinigų, gal ir nelabai didelių mūsų biudžete, nė vieno cento nebuvom gavę iš jokios biudžetinės įstaigos.
Lietuvos biudžetui ir žmonėms nekainavom nieko – tik privačių įmonių, įstaigų finansavimas. Vienas kolega yra gavęs daug pinigų.
– Ar jūs kada nors esate pasvarstęs, kokios pagalbos iš valstybės jums reikėtų, nes jūs reprezentuojate šalį? Jeigu tai nebūtų pinigai?
– A.Juknevičius: Yra daug formų, kaip valstybė gali padėti sportininkams, kurie siekia rezultatų. Bet čia yra diskusijos klausimas.
– Gal pradėkime nuo dėmesio?
– A.Juknevičius: Mums užtenka jūsų dėmesio ir tai yra labai gerai.
– D.Vaičiulis: Aš siūlyčiau net neturėti iliuzijų. Nemanau, kad situacija pasikeistų. Džiugu, kad kažkas atkreipė dėmesį ir pastebėjo tavo veiklą, bet tikrai ne valstybės pinigai mums galėtų pridėti vieną ar kitą poziciją lentelėje. Taip tikrai nebus.
Mūsų entuziazmas, Antano patirtis ir aistra – tik tai gali vežti į priekį renkant partnerius, ieškant papildomų finansavimo šaltinių. Nemanau, kad tai reiktų užkrauti ant visos tautos pečių.
– A.Juknevičius: 10 metų išsisukom be to, dabar tikrai nepradėsime veržtis.
– Kitais metais būtų dešimtas pasirodymas Dakare. Ar važiuosite ten?
– A.Juknevičius: Kaip tik klausimas šiemet ir yra. Reikia laiko, kad susidėliotume, ką mes galime pakeisti, kaip galime pagreitėti, kad galėtume pagerinti rezultatą. Yra labai daug klaustukų.
Kalbu ne tik apie savo formą – pagreitėt kaip lenktynininkas galėčiau, bet dar yra automobilis. Ši investicija mums labai reikalinga ir dėl to yra labai sunku pasakyti.
Šiaip važiuoti tik tai tam, kad važiuotum nėra prasmės. Visada buvo ambicijų ir per 9 metus mes kiekvieną kartą lipom laipteliu aukščiau. Pradėjome važiuoti beveik su žiguliais.
– D.Vaičiulis: Galima retro stiliumi pasiimti seną automobilį ir pravažiuoti. Antanas taptų Dakaro legenda 10 kartą. Tuo labiau, jis visus kartus finišavo.
A.Juknevičius: Norime poros mėnesių pasitarti su komanda, pasižiūrėti, kiek tai kainuos, ar galime investiciją padaryti, ar atsiras naujų partnerių, papildomų, kurie prisidėtų prie to.
Tikrai nepigu tą automobilį rekonstruoti, o pirkti naują – kol kas neįsivaizduoju, ar įmanoma. Labai džiaugiuosi, kad iš viso jį turime. Nevarau Dievo į medį.
Mūsų rezultatas geras – džiaugiamės, kad Lietuva palaiko. Šiemet labai jautėm vieningumą. Matyt, šimtmetis suvienijo visus ekipažus ir tautą. Buvo žymiai daugiau pozityvo.
Tai irgi daug padėjo.
„Lietuva tiesiogiai“ – nuo pirmadienio iki ketvirtadienio 18.40 val. per „Lietuvos ryto“ TV.
