„Mintyse prabėgom, buvo gaila laiko, bet su Sauliumi susižiūrėjome – prie savų nestoti būtų nelygis“, – apie konkurentams suteiktą pagalbą sako V.Žala.
Žurnalistės Daivos Žeimytės ir V.Žalos bei S.Jurgelėno pokalbis apie tai, kaip jiems sekėsi Dakare – „Lietuvos ryto“ televizijos laidoje „Lietuva tiesiogiai“.
– Jūs šiek tiek vėliau nei kiti ekipažai parvykote į Lietuvą. Gal šventėte, užstrigote ar taip sutapo?
– (V.Žala) Mes šiemet logistiką supaprastinome. Vietoj to, kad darytume tris persėdimus ir grįžtume 23 d. 24 val. nakties, galvojome, kad turėsime laisvą dieną Madride ir kaip žmonės iš ryto atskrisime. Kuo toliau, tuo mes stengiamės viską daryti šiek tiek paprasčiau. Patirtis ateina ir galvoji, kam čia draskytis.
– Vaidotai, saldus finišas? Du bandymai buvo nesėkmingi, o trečias kartas nemelavo, finišą pasiekėte.
– (V.Žala) Neįtikėtinai saldu. Net nežinau, kaip apibūdinti. Kai atvažiavom į finišą, dar paskutinis greičio ruožas buvo pakankamai nervingas, dulkėse važiavom, užpintas, labai stengiausi nepraleisti varžovo. Kai pamačiau raudoną vėliavą, keistos emocijos užplūdo. Nesupranti, kad viskas baigėsi. Dvi savaites mini, nevalgai, nemiegi, varai ir staiga viskas, baigėsi. Grįžau, sėdžiu ant sofos ir galvoju, o kas dabar? Toks vakuumas atsidaro, pradedi plaukioti ir dėlioti mintis. Bet tas jausmas – neapsakomas.
– Ypatingai, kai prieš tai buvo du nesėkmingi bandymai.
– (V.Žala) Taip. Trejų metų planas mūsų dėl to toks saldus, kad taip ilgai ropojom finišo link.
– Sauliau, o jums kaip?
– (S.Jurgelėnas) Man tai antrasis. Kaip ir nepasakyčiau, kad mažiau saldus nei pirmas, nes pirmas labai iškentėtas buvo. Mes su Benediktu tada pasivartėm normaliai – kaip diena, taip naujiena, automobilis buvo subaladotas, šiaip ne taip atnešėm jį iki finišo. O šį kartą jis jau labiau lauktas, apčiuoptas. Vaidas važiuoja ir taip: „Sauliau, tik 4 dienos beliko?“. Po to: „Tai rytoj, poryt ir viskas?“.
– O kas buvo ties raudona linija? Koks nors pokalbis tarp jūsų įvyko?
– (S.Jurgelėnas) Vaidas šaukt pradėjo.
– Sauliau, jūs galite palyginti, nes esate važiavęs su Benediktu, dabar su Vaidotu. Koks vairuotojas yra Vaidotas?
– (S.Jurgelėnas) Labiau prognozuojamas.
– (V.Žala) Bet su manim nelengva. Aš gal už vairo prognozuojamas, bet pas mane emociniai pratrūkimai būna kartais. Visi man sako, vis reikia video kamerą įdėti. Aš vis teisinuosi, kad brangi video licencija, nededam.
– O ką pamatytume?
– (V.Žala) Tą turinį reiktų cenzūruoti. Sauliui daug reikia emocijų sugerti, nes jeigu man kažkas nepasiseka, užklimpstam ar paklystam, aš ten kaip pratrūkstu, tai jis vargšas turi kaip kempinė viską sugerti, tai nėra lengva. Bet tokie jau mano ypatumai. Kai sėdi, užsimaukšlini šalmą ir užgesta lemputės, įjungi bėgius, labai visas susitelki į tikslą ir dėl to prasideda emociniai šuoliukai.
– Vakar Antano Juknevičiaus šturmanas pasakojo, kad visą laiką teko stabdyti lenktynininką, nes 12-a ar 15-a vieta – jokio skirtumo. Kaip šiuo atveju?
– (S.Jurgelėnas) Labai mažai teko priminti. Kelis kartus net norėjau provokuoti, kad važiuotų greičiau. Su lėkimais gana neblogai susitvarkydavom, būdavo momentų, kad 20-30 km lekia ir žinau, kad jam reikia išsikrauti – toks ruožas, kuris jam patinka. O aš dirbu savo darbą. Kažkaip pabandai užeiti iš šono. Priešpaskutinę dieną lekia, įsiazartinęs, aštrėja. Sakau Vaidai, tempą išlaikysi, čia 20 km nuvažiavom, dar daug laukia? „Tai kai pavargsiu, lėčiau važiuosiu“. Pavarė, pavarė ir tada: „Gerai sakai“. Ir sulėtėjo. Gana lengva ir prognozuojama. Žinau, kad aš pasakysiu ir nebūtinai iš karto jis tai padarys, bet per pakankamą laiką suvirškina ir viskas tvarkoje.
– Ko jūs, kaip šturmanas, tikėjotės vykdamas į Dakarą šiais metais? Buvo mintyse dvidešimtukas?
– (S.Jurgelėnas) Aš tiesiog galvojau, kad automobilis nepavestų, jis genetiškai gana patikimas, tai jeigu bus finišas, bus ir geras rezultatas. Taip ir nutiko. Galvojau, jeigu gana sėkmingai pasieksim finišą, tikrai dvidešimtuke būsim – pagal tai, ką gali Vaidas ir tas automobilis.
– Sakėt jam apie tai?
– (S.Jurgelėnas) Ne, mes koncentravomės į tai, kad visų pirma pasiektume finišą. Trečią kartą nefinišuoti ir dar su gera technika būtų nekas. Tas rezultatas ir atėjo savaime. Aišku, vienu momentu buvom šoktelėję iki nelemto gedimo, kai užkeiktoje Fiambaloje, 11-ame ruože nutiko gedimas, kai praradom daug laiko, iki tol važiavom 13-oje vietoje bendroje įskaitoje. Va čia jau buvo arti saldžiausių fantazijų.
– Jūs dar pagarsėjote kaip Dakaro džentelmenai – tai B.Vanagą gelbėjot, tai A.Juknevičių. Jūs savo laiko sąskaita tai darėte, suprantu, kad tokiais atvejais nelabai svarbi konkurencija? Jeigu reikia padėti, tiesiog reikia padėti?
– (V.Žala) Pirmas atvejis buvo Benedikto, tuo metu laikas mums buvo vertingas. Mintyse prabėgom, buvo gaila laiko, bet su Sauliumi susižiūrėjome – prie savų nestoti būtų nelygis. Jis prie pat mūsų apvirto, tai Saulius sako, kad reikia. Galvojau, kad tą greičiau padarysim. Jis buvo pasiruošęs virvę, tai užkabinti virvę ir atversti automobilį paprastai neužtrunka laiko. Bet ten buvo įkalnė, klampiame smėlyje ir mes tik tą veiksmą padarėm ir patys užklimpom. Teko kapanotis dar 20 minučių. Suvalgė laiko nemažai.
Tuo tarpu, kai Antanas mus sustabdė, mes šiek tiek rizikavom. Aš puikiai įsivaizdavau save tokioje vietoje – turi pramuštą ratą ir nebeturi laisvų ratų, tu praktiškai esi stipriai įkliuvęs. Pagalvojom, kad greičio ruožo liko 30-50 km, nors kai pirmą ratą atidavėm, daugiau kilometrų buvo likę, tai šiek tiek rizikavom. Vėlgi, mintis perbėgo per galvą, kad pravažiavom 150 km nepramušę nė vieno, gal viskas bus gerai. Kažkaip gerai pasijauti padaręs tokį veiksmą. Po to ir Antanas mums pagelbėjo, nes vieną dieną mes turėjom daug darbų servise, nespėjom kuro užsipilti ir jis, nors simboliškai, 60 litrų paskolino. Mūsų santykis per visą Dakarą buvo gana draugiškas. Visą laiką kaip ir tikėjomės, kad jeigu būtų kažkokia bėda, kad jis galėtų pagelbėti.
– Mes, stebintys Dakarą, matome didžiulę konkurenciją tarp Lietuvos ekipažų. Ar jūs jaučiate ją?
– (V.Žala) Mes ten tiek įsiveliam į savo rutiną, ne tiek konkuruojam. Ypač turint omenyje, kad mes ir startuojam ne vienas šalia kito.
– Buvo minčių, kad mūsų ekipažai apskritai turėtų susivienyti, nes tokiai šaliai kaip Lietuva gal per didelė prabanga Dakare turėti tris lietuvių komandas. Ką jūs manot?
– (V.Žala) Tai nėra valstybės finansuojamas projektas. Jeigu tai būtų kaip olimpinis reikalas, kur būtų vienas užsakovas iš viršaus, tai faktas, kad tai būtų logiška idėja ir turbūt būtų kitokie atrankos kriterijai. Nebūtų tas, kuris sugeba biudžetą suformuoti, bet tas, kuris sugeba vairuoti ir padaryti darbą iki galo. Bet dabar tai sudėtinga tą matyti, kai turi išskaidytus tris ekipažus. Tai reiškia, kad ir finansinė dalis, kurią turi pritraukti, yra kur kas mažesnė, negu kur turi bendrai komandai pritraukti.
Jeigu turi bendrą komandą, tavo biudžetas tris kartus didesnis ir pagrindinio rėmėjo našta būtų tris kartus didesnė. Vien iš finansinės logikos tai būtų pakankamai sudėtinga. Tik didelės valstybės ar tik didelėse įmonėse galima galvoti apie tokius dalykėlius. Mes šiaip turėtume džiaugtis, kad mes nedidelėje valstybėje turime nemažai ekipažų, dalyvaujančių tokiame brangiame projekte. Tai graži idėja, visą laiką galime pasvajoti, pasidžiaugti tokiais lūkesčiais. Lūkestis būtų, kad mes kažkaip surastume galimybes tam tikrų kaštų atžvilgiu kooperuotis. Yra tam tikri dalykai, dėl kurių galėtume šiek tiek sutaupyti.
– Pavyzdžiui?
– (V.Žala) Tarkime, media komandos, aptarnavimas, centralizuotas padangų pirkimas. Paprasti dalykėliai, kur galima šiek tiek sutaupyti.
– O ko reikia, kad tai įvyktų? Susitarimo tarp jūsų?
– (V.Žala) De facto tiek su Benediktu, tiek su Antanu kalbamės ir darome, bet galbūt ateis laikas, kai galėsime centralizuotai tarp visų trijų komandų daryti. Tai yra tam tikras procesas. Apskritai dalyvavimas Dakare ne visą laiką yra aiškus ir tiesus kaip strėlė, jis vingiuotas, užpintas, ne visą laiką dabar sėdėdamas kėdėje žinai, ką veiksi už pusės metų. Tu vieną idėją gali turėti galvoje, o gali nutikti kitaip. Šių metų vasarą mes net nesitikėjom, kad apskritai važiuosim Dakare.
– Koks šiais metais buvo jūsų biudžetas?
– (V.Žala) 270-280 tūkst. eurų.
– Jūsų visų biudžetai šiemet buvo labai panašūs. A.Juknevičiaus – 280 tūkst., B.Vanago irgi apie 300 tūkst.
– (V.Žala) Fiziškai vien automobilio remontas – apie 150 tūkst., netgi daugiau. Organizatorių mokesčiai yra 60-70 tūkst. eurų. Bilietai, kuras. Vien kuras šiemet mus kainavo beveik 20 tūkst. eurų. Kurą reikia pirkti centralizuotai, nes tai yra aviacinis kuras, tu negali jo nusipirkti nuvažiavęs į degalinę. Tą kurą kažkas turi išvežioti per tris valstybes, automobilis vidutiniškai suvartoja 80 litrų 100 km, plius pervažiavimai. Tai yra stambūs gabalai, kurie kiekvienam iš mūsų yra neišvengiami.
– A.Juknevičius vakar kalbėjo, kad jis jau pasiekė lubas, jeigu kalbėtume apie finansines galimybes, ir tas argumentas gali būti kliūtimi kitais metais dalyvauti Dakare. Ko jums reiktų kitiems metams, kad galėtumėte dalyvauti?
– (V.Žala) Vienareikšmiškai aš taip pat galvočiau. Finansinis elementas yra didžiausias klaustukas. Apskritai tokius pinigus surinkti Lietuvoje yra labai sudėtinga.
– Jūsų atveju yra tik privatūs rėmėjai?
– (V.Žala) Taip. Tai yra žmonės, kurie tai daro kartais ne tik iš reklamos, bet ir iš entuziazmo, palaikymo. Jie iš savo įmonės biudžeto tai skiria ir tai yra didžiuliai pinigai. Ne veltui tiek lietuviai stengiasi ir marketingine prasme – jie didelę naštą neša ant savo pečių, atsakomybę. Nereiktų dėl to jų teisti, kad Dakaras viešųjų ryšių prasme yra stipriai išnaudojamas. Mūsų darbas ne tik vairuoti, bet ir suteikti tam tikrą pridėtinę vertę. Kaip mūsų šaliai tai yra nemaži pinigai ir tai gali būti vienas iš ribojančių veiksnių.
Faktiškai su tokia struktūra, kokią mes turėjome šiemet, tikrai nevažiuosim kitais metais, nes ji yra deficitinė. Kitas dalykas, ji mums negarantuoja patikimo rezultato. Mes turime šiek tiek pasitempti tiek techniniame pasiruošime, vežtis daugiau dalių, turime logistiką pasitempti, patys daugiau ruoštis, treniruotis. Mūsų išlaidos, norint siekti patikimo tempo viso Dakaro metu ir pasvajoti apie dešimtuką, turės šiek tiek paaugti.
– Nesakot nei taip, nei ne kitiems metams?
– (S.Jurgelėnas) Noras didelis yra. Nesakom taip, nes kišenėje garantuotų sprendimų dar neturim.
– (V.Žala) Eisime tiek per egzistuojančius partnerius, ieškosime naujų ir nuo to priklausys. Šiai dienai reikia padaryti namų darbus, pasitikrinti. Yra daug palaikančių, patapšnojančių per petį, bet tai nebūtinai persiverčia į finansinį palaikymą. Šiandien mes turime geriausią startinį tašką per tris metus. Turime rezultatą, entuziastingą solidžių partnerių bazę, „Agrorodeo“, kuri jau tris metus mus palaiko – sunkius du metus ištempė ir dar suteikė šansą trečią kartą. Retrospektyviai žiūrint, žmonės rizikavo ir labai vertinam jų palaikymą. Tai buvo iš žingsnis iš entuziazmo. Tikiuosi, kad atpirkom jų pasitikėjimą. Vienareikšmiškai mums dar reikės papildyti krepšį. Kaip mums seksis papildyti, kaip mes savo lėšų pritraukimo darbą atliksim, nuo to priklausys, ar mes ten būsim, ar mes kažkuo kitu užsiimsim.
„Lietuva tiesiogiai“ – nuo pirmadienio iki ketvirtadienio 18.40 val. per „Lietuvos ryto“ TV.
