Kauno gatvėse pasirodė 16 autobusų ir troleibusų, papuoštų istorinėmis miesto nuotraukomis. Jos atspindi ypatingus viešojo transporto ir paties miesto istorinius momentus.
Įvairių šimtmečio laikotarpių dvasią atspindinčiose nuotraukose matyti autobusas, riedantis pro Steigiamojo Seimo rūmus Gimnazijos gatvėje, Laisvės alėjoje vadinamąją konkę lenkiantis autobusas, autobusas Rotušės aikštėje, kuris anuomet važiavo vienu populiariausių miesto maršrutų Rotušė–Panemunė, pirmieji Kauno autobusų gamykloje (KAG) pagaminti autobusai.
„Tai nedidelė mūsų dovana atkurtajai Lietuvai“, – kalbėjo bendrovės „Kauno autobusai“ generalinis direktorius Mindaugas Grigelis.
Vežėjai neįtiko valdžiai
Pirmoji viešojo transporto priemonė, kuri Kaunui suteikė europietiško miesto vaizdą, buvo arklinis tramvajus, dar vadinamas konke. Jį kauniečiai pirmą kartą Laisvės alėjoje išvydo 1892 metų gegužės 24 dieną. Tai buvo pigi susisiekimo priemonė, viliojusi minias kauniečių, norinčių pasinaudoti šios technikos naujovės teikiamomis paslaugomis.
1909-aisiais miesto gatvėse pradėjo važinėti du „Gaggenau“ gamykloje pagaminti automobiliai, kuriuos jau galima prilyginti pirmiesiems keleiviniams autobusams. Šventinėmis dienomis jais važinėdavo tiek daug žmonių, kad daugelis net netilpdavo.
1924 metų rudenį Kaune jau važinėjo 12 autobusų, kurie priklausė privatiems vežėjams, tačiau jie neužtikrino reguliaraus susisiekimo, miesto gyventojai bei savivaldybės vadovybė nebuvo patenkinti privačių vežėjų darbu, todėl Kauno valdžia keleivių vežimą nusprendė perimti į savo rankas.
1934-aisiais Kauno miesto taryba įsteigė autobusų įmonę keleiviams vežti. Būtent šią datą galima laikyti Kauno viešojo transporto gimimo diena. Iš pradžių buvo nupirkta 10 autobusų, kurie vežiojo keleivius maršrutu Rotušė–Panemunė ir Įgulos bažnyčia–Vydūno alėja.
Autobusų skaičius nuolat didėjo ir 1938 metais jų Kaune riedėjo jau pusšimtis. Jie kas 4 minutes paimdavo ir išsodindavo keleivius, per valandą susidarydavo apie 3000 keleivių.
Karo metais – tik pėsčiomis
Karo metais Kauną užėmus vokiečių kariuomenei visi privatūs automobiliai, sunkvežimiai, autobusai buvo nusavinti, visos transporto priemonės pirmiausia turėjo tarnauti okupacinės valdžios institucijų bei įstaigų poreikiams. Vokiečių okupacijos laikotarpiu žmonės buvo priversti vaikščioti pėsčiomis arba naudotis vežiko paslaugomis.
Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui autobusų Lietuvoje beveik nebuvo likę. Transporto įmonė savo žinioje turėjo 8 darbinių arklių, privačių vežikų gurguolę ir Žaliakalnio bei Aleksoto keltuvus, kurie beveik neveikė dėl elektros energijos trūkumo bei prastos būklės.
Prieinamiausia keleiviams susisiekimo priemonė buvo arklių traukiami vežimai. Nors tuo metu buvo užregistruota 80 vežikų, susisiekimo galimybės vis blogėjo, nes trūko ir arklių.
Reguliarūs dviejų autobusų maršrutai mieste atnaujinti tik 1946 metų kovo 1 dieną: nuo Panemunės tilto iki Rotušės aikštės ir nuo Petrašiūnų iki geležinkelio stoties.
Dar po dvejų metų jau važinėjo 16 autobusų, tiesa, 9 iš jų surinkti iš trofėjinių transporto priemonių ir jau nuriedėję 250 tūkstančių kilometrų daugiau, negu nustatyta norma.
„Ikarus“ prilygo stebuklui
1956 metais buvo įsteigtos dvi atskiros Kauno autobusų parko ir Kauno taksi parko įmonės. Kauno autobusų parkas sparčiai plėtėsi – buvo gaunama vis daugiau naujų autobusų.
1958-aisiais Kauno autobusų parką pasiekė pirmieji Vengrijoje pagaminti trijų durų autobusai „Ikarus 66“. Tuo metu tai buvo neįtikėtina naujovė, mat „Ikarus“ jau buvo didžiausias autobusų gamintojas pasaulyje.
Naujesnių modelių „Ikarus“ autobusai Kaune buvo naudojami ir atkūrus nepriklausomybę. Visi jie nebuvo žemagrindžiai. Žiemą keleiviai stingdavo nuo šalčio, vasarą alpdavo dėl karščio.
1960 metais Kauno parkas jau turėjo 267 autobusus, tačiau keleiviai vis skųsdavosi dėl per mažo transporto priemonių skaičiaus. Žiemą pasitaikydavo, kad į miestą neišvažiuodavo net 60 proc. autobusų, nes jie nebuvo pritaikyti dideliems šalčiams, o parkas neturėjo priemonių degalams atšildyti ar šildomo garažo.
Dar vienas itin svarbus įvykis Kaune nutiko 1965 metų gruodžio 31-ąją. Apie 15 valandą gatvėse pasirodė neregėta transporto priemonė – troleibusas.
Autobusų gamybą teko nutraukti
Nuo 1940 metų veikusioje Kauno autobusų gamykloje (KAG) per keturis dešimtmečius buvo pagaminta apie 12 tūkst. autobusų.
Pirmieji autobusų kėbulai su amerikietiškų „Ford“, „Chevrolet“, „Autocar“ ir kitų gamintojų važiuoklėmis vietos meistrų buvo pradėti gaminti dar trečiajame XX amžiaus dešimtmetyje.
Ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje buvo gaminami vagoninio tipo autobusai, pagaminti naudojant vokiškas įmonės „Mercedes-Benz“ važiuokles ir dyzelinius variklius.
Po karo autobusų gamyba buvo atnaujinta Kęstučio gatvėje veikusioje tuometėje autoremonto gamykloje.
Pirmieji autobusai vadinosi „L-1“ – tai buvo vietos specialistų perdirbtas tuomečiame Leningrade (Sankt Peterburgas) gaminto autobuso modelis.
Šeštojo dešimtmečio viduryje Kaune buvo sukurtas autobuso modelis KAG-3 – ant pailgintos sunkvežimio GAZ-51 važiuoklės jis turėjo uždėtą karkasą, pagamintą iš uosio ir buko.
Iš išorės autobusas buvo apkaltas skarda, iš vidaus – daugiasluoksne tamsiai ruda lakuota aviacine fanera.
Salone buvo 23 sėdimosios ir 7 stovimosios vietos.
Medinė karkaso konstrukcija itin tiko autobusus naudoti Kaukazo regione, mat važinėjant nelygiais kalnų keliais toks karkasas buvo patvaresnis nei metaliniai suvirinti kėbulai.
1959 metais konstruktoriai parodė naująjį autobusą KAG-4, tačiau pramoninė jo gamyba taip ir neprasidėjo, o po kelių itin tragiškų nelaimių su KAG autobusais jų gamyba sumažėjo ir visai nutrūko.
