Pastaraisiais metais mūsų šalyje dailiosios lyties atstovės vis dažniau įsisuka į automobilių sportą. Pradėdamos pažintį su juo mėgėjiškuose kartingų turnyruose ar slalomuose vėliau jos žengia ir į rimtesnes varžybas.
Štai šonaslydžio padangėje taip pat turime automobilį slisti šonu priverčiančių atstovių. Viena jų – šios autosporto šakos naujokė Emilija Paliulytė.
25 metų mergina su „Nissan S13“ automobiliu važiuoja Lietuvos „drifto“ čempionato „Street“ lygos varžybose ir atstovauja „Side To Side“ komandą, kurioje be jos yra šeši vyrukai.
Emilija pirmose savo varžybose startavo tik šiemet, nors šio sportu intensyviai pradėjo domėtis prieš penkerius metus.
- Emilija, kada pirmą kartą sėdai prie automobilio vairo?
- Pirmą automobilį man teko pavairuoti būnant devynerių metų. Tai buvo pirmos kartos „Volkswagen Golf“. Tuomet vairavau sėdėdama pusbroliui ant kelių.
Pati savarankiškai atsisėdau prie vairo sulaukus 11 metų, o būdama 13-os – mokėjau vairuoti bet kurią transporto priemonę, esančią namų kieme – nuo automobilio iki traktoriaus.
- Kada prasidėjo pažintis su automobilių sportu?
- Automobilių sportas patiko dar vaikystėje. Visada mėgau stebėti „Formulės-1“ varžybas. O aktyviai jame pradėjo dalyvauti 2011 metais, kai susipažinau su šonaslydžio komanda „NP Team“.
Tuomet pirmą kartą turėjau progą atsisėsti į „drifto“ automobilio keleivio sėdynę. Būtent tą akimirką supratau, kad tai yra ta automobilių sporto šaka, kurią vieną dieną turėsiu išmėginti ir pati.
- Kaip ėjai link šios savo svajonės įgyvendinimo?
- Visada norėjau išbandyti „driftą“, bet šis sportas, kaip ir daugelis kitų, atsiremia į finansus ir kitokius aspektus. Nuo 2011 metų priklausiau komandai, su kuria kartu teko organizuoti ne vieną renginį ir dirbti trasos teisėja įvairaus lygio varžybose.
Tuo metu supratau, kad tikrai noriu važiuoti ir pati, bet vis nebuvo galimybės. Skolintis automobilio nebuvo iš ko, o su studento biudžetu - savo pasidaryti praktiškai neįmanoma.
Per tuos metus stebėjau, kaip važiuoja kiti ir kiek įmanoma daugiau mokiausi iš jų, taip atsidaro bendras šio sporto supratimas, kuris dar labiau paskatino norą dalyvauti varžybose.
Tuometinės mano treniruotės atrodė taip – buvau stebėtoja iš keleivio pozicijos. Realių treniruočių niekada nebuvau turėjusi, tuo metu dar nebuvo tiek drąsos ir laiko, kad pati to mokyčiausi. Tiesa, su „NP Team“ vairuotojų automobiliais kartais „papiešdavau saulučių“ - bet tik tiek.
Realios treniruotės prasidėjo su „Side to Side“ komanda.
- Kaip atsidūrei šioje komandoje?
- 2016 metų sezono metu su teisėjų komanda dirbome „Side To Side“ organizuojamose „Semi pro“ pirmenybėse. Sutarėme, kad sezonui pasibaigus aš jiems padėsiu su įvairiais darbais, kuriuos atliekant ėmėme ir susidraugavome. Tapau jų komandos nare, bet ne lenktynininke.
Pasibaigus sezonui ir prasidėjus žiemai, įsigijau vadinamą „winter beater'į“ - „Volvo 940”, kad šiek tiek išmokčiau valdyti galu varomą automobilį. Sudalyvavau vienoje žiemos vairavimo treniruotėje, kurią organizavo „N40 vyrų autoklubas“.
Po šios treniruotės sulaukiau pasiūlymo iš komandos draugo Gedimino Ivanausko realiai išbandyti „driftą“. Buvau „užsidegusi“ ir man treniruotėje sekėsi neblogai, o be to, visada turėjau svajonę važiuoti pati, todėl nieko nelaukus priėmiau šį pasiūlymą.
Pasitarę komandos viduje, Gediminas ir komandos vadovas Darius Jurčikonis nusprendė, kad man labiausiai tiktų Dariaus treniruočių „Nissan“ automobilis su BMW V8 varikliu.
Esu Dariui labai dėkinga, kad jis suteikė man galimybę dalyvauti varžybose. Kitaip vargu ar galėčiau tai daryti. Jis leidžia man treniruotis ir varžytis su jo automobiliu, taip pat parūpina ir padangas. Taip pat džiaugiuosi, visų komandos narių pagalba ir patarimais.
- Pirmas kartas prie „drifto“ automobilio vairo – koks jis buvo? Ar žinojai, ką reikia daryti?
- Pirmas kartas buvo baisus. „Piešti saulytes“ mokėjau seniai. Tačiau, kai reikėjo realiai šonu slystant atlikti vadinamą „aštunkę“, prireikė dviejų treniruočių ir skirtingų žmonių patarimų.
Reikėjo persilaužymo ir supratimo, kad mašiną reikia vairuoti akceleratoriumi, o vairą daugumoje situacijų paleisti ir tiesiog reikiamu metu pagauti. Tai yra kažkas tokio!
- Kiek prireikė laiko ir pastangų, kad išmoktum tinkamai valdyti automobilį?
- Išmokti pagrindų - nebuvo labai sunku. Po trijų treniruočių aš jau lengvai slydau šonu aštuoneto formos trasoje. Be to, išbandžiau save ir Pilialaukyje, tarp Vilniaus ir Trakų esančioje aikštelėje su trasos konfigūracija.
Kadangi iškart viskas sekėsi gerai, po dar kelių treniruočių buvau pilna drąsos bei pasitikėjimo ir galvojau, kad jau esu puiki vairuotoja.
Tačiau greitai supratau, kad patirtis ir įgūdžiai neateina per tokį trumpą laiką, o avariją padaryti labai lengva.
Treniruočių metu Pilialaukyje prisižiūrėjusi, kaip važiuoja „Pro“ lygos dalyviai, nusprendžiau, kad aš jau irgi taip moku ir galiu.
Gerokai pervertinusi savo jėgas starte kaip reikiant įsibėgėjau, įjungiau trečią pavarą ir tiesiog įslydau mašinos galine dalimi į laiptus. Tuo metu aš jau mokėjau pakreipti automobilį ir slysti šonu, bet kaip laiku sustoti ar palaikyti slydimą naudojant rankinį stabdį – dar nemokėjau.
- Ar avarija neišmušė iš vėžių?
- Tikrai ne, noras važiuoti tikrai nedingo. Avarija leido suprasti, ką darau ne taip, ko nemoku ir kad man reikia dar labai daug treniruotis. Būtent tą toliau ir dariau. Taip pat išsikėliau sau tikslą sudalyvauti „Street“ lygos čempionate ir užsiregistravau į pirmąsias varžybas.
Iki varžybų likus kelioms savaitėms su kitomis tuo užsiimančiomis merginomis - Deimante Radzevičiūte ir Gabija Paukštyte, surengėme privačią treniruočių dieną.
Tądien Gabija suteikė man daug gerų pamokų ir išmokė turbūt vieno iš svarbiausių dalykų – kaip slysti „ant rankinio“ – kad užtraukus jį reikia ne iš karto atleisti, o šiek tiek palaikyti.
Gaila, kad treniruotę nutraukė nemalonus incidentas, įvykęs dėl mano patirties stokos. Nesuveikus sankabai, nesugebėjau laiku sustoti ir atsitrenkiau į sieną. Sulinko vairo traukė, tačiau nenuleidau rankų ir šalia treniruočių aikštelės esančiame komandos garaže gavau kitą. Ją pati pasikeičiau vietoje ir toliau tęsiau treniruotę.
Ši antroji avarija kažkiek paveikė pasitikėjimą savimi. Po tokio incidento įsėdus į mašiną pirmas važiavimas buvo gana nesmagus.
Tiesa, dažnai draugams sakau, kad šiame sporte man važiuoti sunku, nes aš neturiu baimės jausmo. Jaudulys yra, tačiau baimės neturiu. Yra tik noras nesusimauti ir nenuvilti kitų.
- Pirmųjų savo varžybų „Street“ lygoje, Utenoje, nebaigei dėl technikos gedimo ir po to sekusio smūgio į tvorą.
- Tikrai taip, šis incidentas buvo velniškai nesmagus. Trečiajame kvalifikaciniame važiavime pradėjusi slydimą šonu, supratau, kad likau be vairo kontrolės.
Važiavimo metu tiesiog lūžo automobilio šakė ir dėl šio techninio gedimo trenkiausi į tvorą. Smūgio galbūt buvo galima ir išvengti, nes buvo galimybė sustoti anksčiau, tačiau patirties stoka kritinėse situacijose neleido to išvengti.
Tuomet pykau ir ant savęs, ir ant automobilio. Buvo apėmęs visiškas beviltiškumo jausmas. Tačiau aplinkinių palaikymas pakėlė ūpą.
- Kitos varžybos vyks gegužės 28 dieną. Ar neima jaudulys, kad jų ir vėl gali nebaigti?
- Startuoti nebijau, dalyvauti taip pat. Utenos incidentą aš jau pamiršau, degu noru vėl sėsti prie vairo ir lėkti į trasą. Iš tikrųjų suprantu, kad nei vienas sportininkas neužaugo be avarijų ar klaidų.
Tiesa, kol kas dar nežinau, ar tikrai turėsiu galimybę ir spėsiu sudalyvauti šiame etape.
Automobilis reikalauja specifinių paruošiamųjų darbų tam, kad maksimaliai būtų sumažinta incidentų, nepriklausančių nuo manęs, rizika. Šiuo metu tam trūksta finansų. Blogiausiu atveju, vėl į aikštelę sugrįšiu birželio 18 dieną Panevėžyje.
- Esi naujokė šiame sporte – kaip į tave žiūri varžovai?
- Visada žinojau, kad ši bendruomenė - tai viena didelė šeima. Taip ir jaučiausi per pirmas varžybas. Visi draugiški, malonūs, pataria, kai mato, jog vieno ar kito dalyko aš dar nežinau ir nesuprantu. Bet galbūt taip yra dar ir dėl to, nes aš mergina (juokiasi).
- Koks tavo artimiausių 2-3 metų tikslas?
- Vienas pagrindinių tikslų - įsigyti savo pačios automobilį. Pati moku taisyti ir konstruoti, todėl prisižiūrėti mašiną ar ją remontuoti man tikrai ne problema.
Taip pat keliu sau tikslą treniruotis, kiek galima daugiau ir palikti „Street“ lygą bei galbūt po trejų metų jau turėti galimybę sudalyvauti bent viename „Pro“ lygos etape.
O jeigu įgysiu pakankamai praktikos - galbūt sudalyvausiu ir visame čempionate. Noriu tobulėti, nesinori sėdėti vienoje lygoje ir brūžintis po tas pačias aikšteles.
- Kokį drifto automobilį labiausiai norėtum vairuoti?
- Svajonė yra „Nissan S15“ su 2JZ („Toyota“) varikliu.
- Ar be „drifto“ norėtum išbandyti save kitoje autosporto šakoje?
- Esu bandžiusi važiuoti slalomus ir prasukus ne vieną ratą „Nemuno žiedo“ trasoje, tačiau tai manęs tiesiog neužkabino. Bet geriau pagalvojus, tikrai neatsisakyčiau išbandyti savęs ralio trasoje, nes ten automobiliai irgi slysta šonu bei reikalingas ypatingas meistriškumas.
