Trys taurės – dovana sūnui
Algimantas Kojis – patyręs ralio „Aplink Lietuvą“ dalyvis. Turbūt jau aštuntą kartą šiose ralio trasose ir save, ir savo automobilį išmėgino. Ketverius metus nesikeičia ir šio ekipažo sudėtis: prie automobilio vairo sėda A. Kojis, su kelio knyga rankose jam talkina šturmanas Vytautas Bareckas.
Algimantas neslepia – šiųmetis ralis buvo sudėtingas. Tiesa, pagaliau išsivadavo iš kelerius metus persekiojusio nesėkmių ruožo, kai nuolat gesdavęs automobilis neleisdavo ne tik laimėti, bet netgi pasiekti finišo. Antrus metus į ralio trasą leidęsi Algimanto įsigytu golfu, iš 8 neįgaliųjų ekipažų antrą kartą finišo liniją kirto pirmieji. Patirties ir ryžto užtenka, o būsimų automobilio gedimų nuspėti negali. Vyrai džiaugėsi, kad rimtesnių problemų nepatyrė ir šiemet. „Nepavyko išvengti tik sveikatos „gedimo“, – šypsojosi Algimantas. – Šiandien ryte, paskutinę varžybų dieną, iki 39 laipsnių pakilo temperatūra. Pirmuose dviejuose greičio ruožuose buvo labai sunku: rankos drebėjo, prakaitas pylė. Gerai, kad vaistų turėjome...“
Kartu su šturmanu V. Barecku jiedu šiemet laimėjo net tris taures: tapo ne tik rankinio valdymo automobilius vairuojančiais lyderiais, greičiausiai įveikė vieną įskaitinį kelio ruožą, bet ir pelnė Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos įsteigtą taurę, kurią jau antrus metus iš eilės jiems įteikė ministras Linas Kukuraitis.
Algimantas pripažįsta: kova dėl pirmos vietos bendroje neįgaliųjų įskaitoje buvo labai atkakli. Su Alfredo ir Egidijaus Ukrinų ekipažu teko varžytis visas tris dienas. „Anksčiau iš karto viskas būdavo gana aišku – būdavo akivaizdūs laiko tarp pirmos ir antros vietos skirtumai, galėdavome ramiai važiuoti. Šįsyk pirmą dieną buvome atsiplėšę, bet padarėme klaidą, todėl antrą dieną turėjome pradėti nuo pradžių. Visą dieną lenktyniavome apylygiai – sekundė į sekundę. Tik trečią dieną atsiplėšėme ir iškovojome pergalę“, – pasakoja A. Kojis. Pasak lenktynininko, buvo ir sudėtingų slalomų, o kroso trasos gana greitos – jas įveikti standartiniams automobiliams buvo tikrai nemenkas iššūkis.
Pasak A. Kojo, nors kiekvienos lenktynės – ilgai nepamirštamų emocijų pliūpsnis, vis pamąsto, ar ne laikas atsisveikinti su šiuo pomėgiu. Šeima, vaikas – rūpesčių ir be ralio užtenka. Vis dėlto žmona ne tik nepritaria tokiems vyro pasvarstymams, bet net skatina jį neišsižadėti savo hobio, ragina nepasiduoti. „Draugai sako: tu ją kaip ikoną turėtum dievinti, kad ji tave vis dar išvaro į lenktynes, – juokauja Algimantas. – Kitų dažniausiai prilaiko, o maniškė išvaro... Ir be taurės liepia negrįžti.“
Algimantas šypsosi – rugsėjo 4-ąją sūnelio Martyno gimtadienis, tad jo taurės tampa unikalia dovana mažajam. Šiemet berniukui ką tik sukako treji. Simboliška, kad tėtis šia proga jam padovanojo tris ralyje „Aplink Lietuvą 2018“ laimėtas taures.
Netikėtos dovanos sulaukė ir pats Algimantas. Oficialiai apdovanojimų ceremonijai pasibaigus jo pasveikinti priėjo šventiniame renginyje dalyvavusi Širvintų rajono merė Živilė Pinskuvienė. Padėkojusi už tai, kad Algimantas garsina Širvintų kraštą, ji pažadėjo: šį ralį lenktynininkui primins ne tik trys iškovotos taurės, bet ir Širvintų savivaldybės dovana – keturios naujutėlaitės padangos, su kuriomis jis galės leistis į kitų metų ralį.
„Tu – tik rankos...“
Ramunė Šidlauskaitė ir Justina Darulytė į ralį „Aplink Lietuvą“ kartu leidosi jau ketvirtą kartą. Pastaraisiais metais ir slalomus, ir greičio ruožus merginos įveikia SAAB automobiliu. „Visi labai stebisi, kad tokios markės automobilis dalyvauja ralyje. Jis ne sportinis, bet neįgalieji paprastai važiuoja asmeniniais automobiliais, tad kokį turime, tokiu ir lekiame“, – juokauja Ramunė.
Nors SAAB gana didelis, ne toks mobilus kaip maži sportiniai automobiliai, tai netrukdo merginoms iškovoti šių prestižinių lenktynių taurių. Pernai neįgaliųjų klasėje vienintelis merginų ekipažas užėmė trečią vietą, šiemet užkopė laipteliu aukščiau ir rankomis valdomų automobilių grupėje buvo antras. Ramunės ir Justinos tandemas pateko ir į ralyje dalyvavusių greičiausių moterų ekipažų trejetuką.
„Ekipažas – tai komanda, joje abi esame labai svarbios, – sako J. Darulytė. – Šturmanui tenka atsakingiausias darbas – esu ir rankos, ir smegenys, ir akys. Didžiulė įtampa: visą laiką turi stebėti ir kelią, ir kelio knygą, ir padėti pasiruošti vairuotojui artėjančiai užduočiai. Labai svarbu, kad būtų įsiklausoma, pasitikima.“
Justina juokauja: būna, kad Ramunė išstudijuoja būsimą trasą ir nori labiau kliautis savimi, o ne šturmane: „Tada kartais tenka pakelti balsą ar net pasakyti: tu – tik rankos, klausyk, ką sakau... Pasitaiko įvairių situacijų, bet Ramunė viską supranta: aš prieš akis turiu visą informaciją, man paprasčiau viską numatyti, perspėti, kaip tiksliai įvykdyti užduotį.“
Merginos neslepia – šiemetinio ralio pradžia joms buvo labai kebli. Išbandymas jų ekipažo laukė jau pačią pirmą dieną – antroje trasoje jos prakirto padangą ir į laiko kontrolės punktą atvažiavo tuščiu ratu. Per kelias minutes lydintis ekipažas pakeitė atsarginį ratą ir juo teko įveikti dar tris greičio ruožus. „Patyrėme didžiulį stresą. Dar vyrukai prigąsdino, kad atsarginiu ratu greitai važiuoti ir padangos „užkaitinti“ negalima, o priešakyje buvo slalomo trasos, kur dažniausiai reikia ir greičio, ir čiuožti, tad stulpelius turėjome apvažiuoti labai elegantiškai, – pasakoja Justina. – Tada svarbiausia buvo ne kuo greičiau atlikti užduotis, o apskritai jas atlikti. Visos mintys buvo tik apie tai, kad negautume baudos, kad nesprogtų atsarginė padanga ir apskritai galėtume tęsti ralį.“ Pasak Ramunės, nukrito ūpas, bet kai sužinojo, kad intensyviai ieškoma naujo rato, nuotaika pasitaisė. Ir iš tiesų lydintis ekipažas pasirūpino nauju ratu, netrukus jį pakeitė, tad merginos su šypsena ir nauju užsidegimu vėl visu greičiu leidosi į trasą.
Nors tiek ralyje „Aplink Lietuvą“, tiek moterų ralyje Ramunė dalyvauja tuo pačiu automobiliu, kuriuo ir į darbą važiuoja, prieš leisdamasi į trasą vis pagalvoja, kad reikėtų važiuoti atsargiau, nerizikuoti. Bet užtenka kirsti starto liniją, kai visus šiuos pažadus užmiršta ir galvoja tik apie sėkmingą finišą. „Et, porą kartų per metus važiuojame, nedidelius gedimus susitvarkysime, o įspūdžiai liks ilgam“, – sako azartiška lenktynininkė. Ir, atrodo, ši rizika pasiteisina.
„Po truputį bandome surinkti taurių kolekciją. Tai nėra paprasta – mūsų automobilis didelis, o rezultatų norisi vis geresnių. Galvojame, kaip peršokti į mažesnį automobiliuką ir finišuoti dar greičiau“, – apie ateities planus prasitaria J. Darulytė.
Vienatūrį pakeitė antram gyvenimui prikeltu automobiliu
Į tik raliui skirtą, bet tikrai ne sportinį automobilį šiemet persėdo Roberto Šimonio ir Roko Dalydės ekipažas. Dvejus metus ralio „Aplink Lietuvą“ trasą vienatūriu automobiliu išbandęs druskininkiečių ekipažas šiemet apsisprendė: tokiu nepalenktyniausi, reikia nusipirkti kitą, jį susiremontuoti, pasiruošti lenktynėms ir tada leistis į trasą.
1989 metų gamybos „Audi 80“ paruošti reikėjo nemažai darbo ir pinigų. Robertas džiaugiasi, kad šiam jų projektui pritarė Druskininkų savivaldybė, skyrė šiek tiek lėšų, padėjo pora automobilių detalėmis prekiaujančių parduotuvių. Surado, kas įrengtų rankinį valdymą, o tada rankoves pasiraitė Roberto vaikystės draugas ir ekipažo šturmanas, beje, pagal specialybę automechanikas Rokas.
Deja, iš senienos lenktyninio automobilio nepadarysi, tad į ilgesnę nei tūkstančio kilometrų trasą išriedėjusiam druskininkiečių ekipažui iššūkių tikrai netrūko. „Sugedo generatorius – viskas užgeso, veikė tik greičio pedalas... Devintą valandą vakaro parduotuvėje nieko negausi. Jei ne lydinčio ekipažo vaikinai, nebūtume grįžę į lenktynes. Likome nakvoti Marijampolėje, nors visi jau buvo nuvažiavę į Monciškes. Bendromis pastangomis iš ryto tęsėme kelionę toliau – automobilį pavyko sutaisyti“, – pasakoja Robertas.
Be netikėtumų neapsiėjo ir paskutinis etapas – kelionė iki Simono Daukanto aikštės, kur vyko iškilminga apdovanojimų ceremonija. Iki garbės rato, kurį pravažiavo visi ralyje dalyvavę lenktynininkai, buvo likę vos 20 metrų, kai jų „Audi“ paskendo dūmuose. „Dar nežinome, kaip namo parsigausime“, – sakė pavargę, bet įveiktu iššūkiu patenkinti vaikinai. Socialinės apsaugos ir darbo ministras L. Kukuraitis jiems įteikė trečios vietos rankomis valdomų automobilių klasės laimėtojų taures. Pirmą kartą pelnytas apdovanojimas įkvėpė ir lyg ranka nubraukė visus sunkius prisiminimus.
Iš dalies rankomis valdomų automobilių grupėje pirmą vietą užėmė Alfredas ir Egidijus Ukrinai, antri buvo Mažvydas Butkevičius su Mindaugu Brazausku, trečią vietą laimėjo tėčio ir dukros – Rolando Šukio ir Ramintos Šukytės – ekipažas. Beje, Ramintai įteikta ir jauniausios ralio dalyvės taurė.
Lydintis ekipažas gelbėjo iš sudėtingiausių situacijų
Neįgaliųjų komandos vadovė Dalia Tarailienė neslepia – šimtmečio raliui reikėjo ypač daug jėgų. „Į kiekvieną kalną lipdamas turi įveikti daugybę kliūčių, kad pasiektum viršūnę. Šiemetiniame ralyje irgi buvo tas pats. Vis dėlto viską įveikėme“, – atkakliais sportininkais didžiuojasi komandos vadovė. Pasak jos, neįgalieji – pavyzdys visiems, kurie susidūrę su bet kokia kliūtimi nukabina nosį, pameta savo tikslą: „Šis ralis įrodė, kad neįgalusis kovoja iki galo. Šį kartą finišavo visi startavę sportininkai, to beveik niekada nebūdavo. Buvo tokių gedimų, tokių situacijų, kai, atrodė, viskas baigta – ekipažas daugiau nevažiuos. Vis dėlto didžiulis noras įveikti save padėjo pasiekti neįtikėtinų rezultatų.“
Po pernykščio ralio D. Tarailienė sakė: neįgaliųjų komanda į trasą negali leistis be lydinčio ekipažo, padedančio spręsti kylančias problemas. Pernai dėl techninės pagalbos stokos keli ekipažai negalėjo baigti lenktynių. Panašiai būtų buvę ir šiemet, jei ne Modesto Baltakio ir Lino Zavadckio ekipažas. Pasak D. Tarailienės, šiedu vyrai atidavė daug jėgų ir sveikatos, visas naktis ir visą savo laisvą laiką, kad lenktynininkai galėtų sėkmingai įveikti visus ralio etapus, o ir pačios komandos vadovės automobilio kilometražas buvo beveik dvigubai didesnis už visą lenktynių distanciją.
Lydinčio ekipažo vadovas, pats porą kartų ralyje dalyvavęs sporto entuziastas Modestas šiemet ryžosi naujai patirčiai. O ji nebuvo saldi, problemų buvo daugybė ir įvairių – nuo padangos vidurnaktį paieškos iki remonto, kai automobilį reikia versti ant šono ir tik kitų mašinų prožektoriams šviečiant tvarkyti jos karterį. D. Tarailienė džiaugiasi – su tokiu lydinčiu ekipažu galima leistis nors į pasaulio kraštą ir būti ramiems, kad vyrai ras išeitį iš kebliausios padėties.
