Saudo Arabijoje, kurioje tik prieš porą dienų prasidėjo Dakaro ralis, plieskia saulė ir kaista lenktynių aistros. Tačiau V.Žala nenori būti ralio žiūrovas. Jis nori lenktyniauti. Su varžovais, vėju ir savimi.
V.Žalai Dakaras baigtas. Greitą ir technišką lietuvį antrajame lenktynių greičio ruože sustabdė automobilis. Numylėtas Mažylis.
„Sakyčiau, kad Mažyliu pasitikėjau šimtu procentų. Visa kombinacija – automobilis, šturmanas, viskas labai gerai veikė, nepaisant to, kad tai – ne naujausias MINI modelis. Bet jaučiausi gerai ir manau, kad jeigu ateityje išeitų pabandyti ir tą geresnį, naujesnį modelį, turėtų būti dar geriau“, – gerokai tyliau nei įprastai kalbėjo V.Žala.
Tikėjosi, kad bus tarp lyderių
Mažyliu vadinamas V.Žalos MINI turėjo greitai ir patikimai nešti per šiemečio Dakaro greičio ruožus. Iki pat finišo sausio 15-ąją. Jau Dakaro pradžioje V.Žala parodė, kad yra ne šiaip greitas. Jis – supergreitas ir turi ne tik ambicijų, bet ir realių galimybių kovoti su legendinio ralio garsiausiomis žvaigždėmis.
Pirmajame etape V.Žala startavo 19-as, bet į pirmąjį kontrolės punktą atvažiavo pirmas. Jis aplenkė pernykštį Dakaro čempioną Carlosą Sainzą, kitą MINI pilotą Stepheną Peterhanselį, tokias žvaigždes kaip Nasseras Al-Attyiah, Nani Roma ar Ginielis De Villiersas.
Jau pernai laimėdamas pirmąjį Dakaro greičio ruožą, lietuvis parodė, kad jo nestabdo autoritetai, o šiemet į legendinį ralį atvyko dar geriau pasirengęs. Kupinas ryžto, jėgų ir be galo pasiilgęs lenktynių, mat dėl COVID-19 pandemijos praėjusiais metais turėjo mažai galimybių varžytis.
Šiemečiame Dakare iš V.Žalos daug tikėjosi ne tik sirgaliai – ir jo varžovai.
„Vaidas yra neįtikėtinai geros formos ir šiandien vienintelis iš mūsų galėtų laimėti Dakarą. Sakyčiau, kad būdamas tokios formos, jis mažų mažiausiai turėjo būti penketuke. Visi iš jo daug tikėjomės“, – sakė Antanas Juknevičius.
Stengiasi neieškoti kaltų
Nors pats V.Žala nenori apie tai kalbėti, Dakaro kuluaruose garsiai kalbama, kad lietuviui kiaulę pakišo jį globojusi „X-Raid“ komanda. Tai jos mechanikai paliko Mažylyje sankabą, kuri jau atlaikė pernykštį Dakarą, nors sankaba turėjo būti pakeista.
Tačiau Vaidotas kol kas neieško kaltų: „Neturėčiau to komentuoti. Yra tam tikra vidinė virtuvė ir nenorėčiau viešai skalbti skalbinių bei dabar ieškoti kaltų. Tiesiog yra gedimas, o gedimo priežastis mes išsiaiškinsime.“
Mažyliu vadinamas V.Žalos MINI ožiuotis pradėjo jau pirmajame greičio ruože. Iki tol lietuvis lėkė lyderių trejete, bet paskutinius 20 km iki finišo jį partempė Benediktas Vanagas.
Vaidoto mechanikai pakeitė sankabą ir – dėl saugumo – greičių dėžę. „X-Raid“ mechanikai apžiūrėjo MINI variklį ir patikino, kad šis neturėtų kelti problemų. Bet būtent variklis ir buvo ta priežastis, dėl kurios V.Žalai Dakaras šiemet baigėsi.
Vaidotas tvirtina dar prieš dvi savaites svajojęs tik apie Dakaro dešimtuką. 2019 m. iki to dešimtuko jam trūko labai nedaug – jis finišavo 12-as. Tačiau tuomet, kai išlėkė į pirmąjį šiemečio Dakaro greičio ruožą, lenktynininko norai ir tikslai pasikeitė.
„Šiemet tikrai neturėjau vilčių būti tarp lyderių, bet net pats nustebau, kad galima su jais muštis. Žinoma, tai buvo tik pradžia ir Dakaras yra ne tik toks, kokį dabar mačiau, bet dar tikiu, kad verta čia grįžti, o jei kitąmet grįšiu, jau norėčiau kovoti su geriausiais“, – teigė V.Žala.
Ar tikrai grįš į Dakarą, Vaidotas dar nežino. Tai priklausys nuo daug ko. Pirmiausia – nuo pinigų. Tačiau jei grįš, jis grįš turėdamas daugiau patirties ir, neabejotinai, išmokęs skaudžias pamokas. Gal – net stipresnis ir dar greitesnis.
Išsirengė paskutinę akimirką
V.Žalos mechanikai po pirmojo greičio ruožo iki išnaktų dirbo prie lenktynininko MINI. Du iš trijų V.Žalos mechanikų į Dakarą išsirengė paskutinę akimirką, mat dviem dar Lietuvoje nustatytas koronavirusas.
Romas Žalnierukynas ir latvis Kristapas Ulmis mantą į lenktynes turėjo susikrauti žaibiškai.
„Per parą turėjau priimti sprendimą. Tikrai buvo nelengva, nes tam pasirengti reikėdavo pusmetį tiek morališkai, tiek visom kitom prasmėm, čia turėjau tik parą. Didelę paskatą priimant sprendimą davė šeima. Kita vertus, nebuvo laiko galvoti, noriu ar nenoriu čia vykti – reikėjo tiesiog gelbėti komandą“, – teigė vyriausiuoju „Agrorodeo“ mechaniku akimirksniu tapęs R.Žalnierukynas.
Latviui K.Ulmiui sprendimą priimti reikėjo dar greičiau: „Per dvi valandas susirinkau krepšį, susimečiau viską, ko gali prireikti, pamiegojau porą valandų, sėdau į mašiną ir atvykau į Vilnių pasidaryti COVID testo.“
R.Žalnierukynas Dakare dirba šeštą kartą. Tris kartus jis buvo Benedikto Vanago mechanikas, o pastaruosius du ralius dirbo prie V.Žalos automobilio. Į šį Dakarą Romas nesirengė, nes turėjo kitokių planų, bet turėjo skubiai mesti kitus darbus ir šiame ralyje buvo vienintelis mechanikas, jau pažįstantis Mažyliu vadinamą V.Žalos MINI.
„Iš mūsų trijų aš vienintelis dirbęs su tuo automobiliu, bet ir man reikėjo prisiminti automobilį, nes metus su juo nedirbau. Tačiau gerai žinau komandos virtuvę, nes tuo pačiu pagalbos sunkvežimiu važiavau pernai“, – pasakojo R.Žalnierukynas.
K.Ulmis irgi žino virtuvę Dakaro, kuriame jau dirbo tris kartus. Jis – vienas legendinio latvių automobilio OsCAR kūrėjų. Be to, Kristapas dirbo „Ex Mitsubishi Ralliart“ komandoje, buvo gamyklinės „Audi“ komandos mechanikas ralio krosio pasaulio čempionate, dirbo net su Jean-Louis Schlesseru, kuris dukart laimėjo Paryžiaus-Dakaro ralį. Tiesa, bendradarbiavimas su J.L.Schlesseru baigėsi nesėkmingai.
„Buvo lenktynės Afrikoje. Vienas klientas Maroke nusipirko OsCAR ir drauge su J.L.Schlesseru dalyvavo 24 valandų lenktynėse. Jie buvo lenktynių lyderiai, ėjo trečia diena, mašina atvyko į degalinę, buvo itin karšta – gal 54 laipsniai. Pradėjo piltis degalus ir staiga mašina užsidegė. Su kitu mechaniku apdegėme, lenktynių nebaigėme, mus nuvežė į ligoninę ir aš pusę metų negalėjau būti saulėje, nes galėjo likti pasekmių“, – prisiminė K.Ulmis ir parodė to įvykio nuotrauką.
Prie V.Žalos komandos paskutinę minutę prisidėję mechanikai yra pratę dirbti sudėtingomis sąlygomis, o lenktyniniuose automobiliuose nėra nereikalingų dalių.
„Visi tie automobiliai yra panašūs – yra tam tikra modelių specifika, bet konstrukciškai jie visi vienodi“, – sakė R.Žalnierukynas.
Poilsį ilgam tekdavo pamiršti
Profesionaliam mechanikui 38 metų R.Žalnierukynui automobilių sportas pastaraisiais metais yra tik pomėgis. Duonai jis užsidirba taisydamas standartines „Toyota“ – yra šių automobilių remonto dirbtuvių vadovas.
2000-aisiais pradėjęs dirbti su lenktyniniais automobiliais, Romas į pirmąjį Dakarą išvyko 2015 metais, „Ilgai rengiausi tam iššūkiui. Tais metais Benediktas įsigijo „Toyota Hilux“ automobilį, o man jis buvo labai įdomus, nusprendžiau pabandyti dirbti Dakare“, – sakė R.Žalnierukynas.
Prieš tai jau jis buvo įgijęs panašios patirties su B.Vanagu dirbdamas „Šilko kelyje“.
Jam patinka dirbti pragaro lenktynėse, nepaisant to, kad paromis lieka be normalaus miego – kartais iki išnaktų ar iki ryto tenka dirbti prie gendančio automobilio, o dieną, keliantis į kitą stovyklą, vairuoti sunkvežimį.
„Miegas Dakare šiaip yra toks dalykas, apie kurį nereikia daug kalbėti ir galvoti, kad savęs neerzintum. Norisi ir reikia pailsėti, nes organizmui reikia atsistatyti, kad ir protas geriau veiktų, ir fiziškai geriau jaustumeisi, bet apskritai Dakaras yra nuotykis, kuriame miego niekada nebūna daug“, – sakė R.Žalnierukynas.
Įspūdinga latvio karjera
34 metų K.Ulmis dirba nedideliame garaže Latvijos mieste Uogrėje. Tame garažėlyje gimė „OsCAR“ – legendinis latvių bagis, kuriuo Dakare važiavo ir Aurelijus Petraitis su A.Juknevičiumi, ir B.Vanagas.
2009 m. A.Petraitį ir A.Juknevičių šis bagis Dakare atvežė iki 25-osios vietos. Ši vieta kelerius metus buvo aukščiausia, kurią legendiniame ralyje užėmė lietuviai.
Tų legendinių Dakare važiavusių bagių buvo pagaminta 13 ar 14, K.Ulmis tiksliai nežino. Ir jie iškeliavo į įvairias pasaulio šalis – Lietuvą, Rusiją, Baltarusiją, Afriką. Net, atrodo, vienas yra Saudo Arabijoje. Tik Latvijoje jų nebeliko.
Kuklaus latvio K.Ulmio karjera – itin spalvinga. Jis dirbo su itin gerais lenktynininkais, bendradarbiavo su gamyklinėmis komandomis ir pats dalyvavo klasikiniame ralyje – ne kaip mechanikas, o kaip lenktynininkas.
Nusidriekia ilgos eilės
Bivakas – ralio stovykla – dieną naktį gyvas. Plyname lauke – smėlėtoje dykumoje – jau nuo popietės pradeda dygti didelis kaimas. Pagalbos sunkvežimiai į bivaką paprastai atvažiuoja pirmieji. Juos vairuojantys mechanikai ir pradeda kurti mažą stovyklą aplink sunkvežimį: traukia stalus, kėdes, temstant jungia elektros generatorių, vynioja prailgintuvus.
Paskui į stovyklą suvažiuoja žurnalistai ir lenktynininkus lydintys automobiliai. Dar vėliau grįžta ralio lyderiai, o paskutinieji, pasitaiko, į bivaką parsiranda jau visai sutemus. Kartais – net brėkštant kitam rytui.
Bivake yra viskas, ko reikia bent minimaliam komfortui užtikrinti: dušai ir tualetai, prie kurių rytais nutįsta milžiniškos eilės. Tiesa, tik prie vyriškų. Kadangi moterų Dakaro ralyje yra mažai – ir lenktyniaujančių, ir dirbančių kitokius darbus – jos paprastai neturi problemų nusimaudyti ar patekti į tualetą.
Prie ralio valgyklos irgi tam tikru metu nusidriekia milžiniška, bet greitai judanti eilė. Toje pačioje eilėje rikiuojasi ir sportininkai, ir aptarnaujantis personalas. Tik vėliau, jau prie pat maisto, tos eilės išsiskirsto.
Dakare maitina sočiai. Pavyzdžiui, pietums pasiūlo ne tik du vištienos šnicelius (Saudo Arabijoje kiauliena yra uždrausta), bet ir makaronų su pomidorų padažu, kelių rūšių sūrio, salotų, desertą, obuolį ar kriaušę. Gaiviųjų gėrimų gali imti kiek nori. Vakarais būna net nealkoholinio alaus, nes alkoholis Saudo Arabijoje irgi nelegalus.
Aikštėje šalia valgyklos vakarais sukuriamas laužas, o didžiuliame ekrane sukasi tos dienos ralio etapo vaizdai.
Vieni palapinėse, kiti – kemperiuose
Bivakas niekada nemiega. Nors šalia pagalbos sunkvežimių ir lenktynininkus lydinčių kitų automobilių išsirikiuoja palapinės, ramiai miegoti pirmosiomis Dakaro dienomis gali tik itin šaltų nervų žmonės, mat šalia burzgia generatoriai ir galingi sportinių automobilių ar net sunkvežimių varikliai – mechanikai taip diagnozuoja jų problemas ar tikrina, kaip šie veikia.
Paryčiais triukšmą kelia ir Dakaro organizatorių sraigtasparniai, kylantys į orą ar skraidantys aplink stovyklą. Tačiau dar diena kita ir nuvargusiems ralio dalyviams triukšmas bus nė motais.
Dvyliktą kartą Dakare važiuojantis Antanas Juknevičius yra pasakojęs, kaip kartą, nuvargęs, užmigo padėjęs galvą ant dirbančio generatoriaus. O šis – itin triukšmingas.
Ankstesniuose Dakaruose ne tik ralio žvaigždės, bet ir nemažai kitų lenktynininkų važiuodavo ilsėtis į viešbučius. Tik itin kuklius biudžetus turinčios komandos likdavo nakvoti bivake.
Šiemet dėl COVID-19 pandemijos ralio dalyviams uždrausta palikti vadinamąjį burbulą ir visi privalo likti stovykloje.
Kai kurie Dakaro lenktynininkai turi šiek tiek daugiau komforto. Pavyzdžiui, Benediktas Vanagas ir Vaidotas Žala miega kemperiuose, kuriuos atsigabeno į Saudo Arabiją. Tai – gana brangus malonumas, mat teko susimokėti ne tik už gabenimą, bet ir kemperio registracijos mokestį Dakaro rengėjams. Už kemperį – 7 tūkstančius eurų. Bet už pinigus svarbiau kokybiškas poilsis.
Kemperyje planavo nakvoti ir A.Juknevičius, bet šis paskutiniu momentu sugedo, tad dabar lenktynininkas miega palapinėje ant automobilio stogo.
